Lygiai prieš 142 metus, 1877 m., lapkričio 29 d. amerikiečių mokslininkas ir išradėjas Tomas Edisonas pasauliui pirmą kartą parodė, kaip veikia fonografas. Tai – pirmasis įrenginys pasaulyje, kuris galėjo įrašyti garsą ir iš karto jį atkurti. Kiek vėliau jis buvo patobulintas ir daugelyje kalbų pradėtas vadinti mums geriau pažįstamu gramofonu. Minėdami šią sukaktį, „Bitės Profai“ pasakoja, kaip iki šių dienų keitėsi ir vystėsi garso įrašymo galimybės.
„Garso įrašymo raida paskutiniaisiais metais yra itin sparti. Pavyzdžiui, kada paskutinį kartą stebėjotės, kad šiandien tiesiog telefonu galite įrašyti garsą, o vėliau jį tame pačiame telefone atkurti? Arba savo balsu įrašytą tekstą akimirksniu telefone paversti į užrašytą tekstą? Šiandien tai mūsų galbūt ir nebestebina, bet kol tai tapo realybė, prireikė ne vieno progresyvaus išradimo bei jų ištobulinimo“, – sako „Bitės Profė“ Agnė Adomaitytė ir dalinasi 5 garso įrašymo raidos įvykiais, keitusiais šios technologijos gyvenimą.
Fonografas: istorijos pradžia
Nors garsą įrašyti buvo galima jau keliais dešimtmečiais anksčiau, tikrą revoliuciją savo išradimu pradėjo Tomas Edisonas. 1877 m. jo išrastas fonografas buvo pirmasis įrenginys pasaulyje, kuris galėjo įrašyti garsą ir tuoj pat jį atkurti.
Dėl savo veikimo principo šis ir prieš jį buvę prietaisai laikomi akustinės garso įrašymo eros pradininkais. Taip yra todėl, kad garso bangos nebūdavo verčiamos kokiu nors signalu. Jos tiesiogiai pasiekdavo prietaiso ragelį, kuriame liesdavo itin jautrią membraną. Ši virpindavo „rašiklį“, kuris, veikiamas garso bangų dažnio, minkštame popieriuje ar vašku padengtame diske įrėždavo skirtingo gylio griovelius.
Norint atkurti įrašytą garsą, tas pats „rašiklis“ turėjo būti vedamas per ką tik išrėžtą griovelį. Jo reljefo judinamas „rašiklis“ sukeldavo membranos vibracijas, kurio buvo sustiprinamos „rago“ – taip buvo galima girdėti ką tik įrašytą garsą. Žinoma, toks garso įrašymo būdas nebuvo tobulas. Jis leido įrašyti tik tam tikro diapazono garsus, o ir juos atkurdavo tyliai, ne itin kokybiškai ar aiškiai. Tačiau svarbiausia, kad nuo šio momento prasidėjo dabar mums taip stipriai pasitarnaujančio garso įrašymo istorija.
Mikrofonas: pirmieji žingsniai aiškumo link
Vystantis šiai technologijai, ilgainiui atsirado prietaisas, leidęs pagerinti įrašų kokybę ir pradėjęs kitą – elektrinio garso įrašymo – istorijos etapą. Šis įrenginys – tai dabar mums puikiai pažįstamas mikrofonas.
Skirtingai negu garsą įrašinėjant akustiškai, čia garso bangos buvo verčiamos elektros impulsais. Tai leido užfiksuoti gerokai platesnį garso diapazoną, kokybiškai derinti aukštus ir žemus dažnius bei valdyti garsumo lygį taip, kad „rašiklis“ įrašo griovelį galėtų rėžti kiek įmanoma tiksliau. Būtent tai leido kurti aukštesnės kokybės garso įrašus.
Tai svarbu ne tik šios srities istorijai. Didžiulę įtaką tai padarė muzikos industrijai apskritai – geresni dainų įrašai skatino jos populiarėjimą, plėtrą ir inovacijas šiame sektoriuje. Pavyzdžiui, su elektronine era prasidėjo ir garso dubliavimo laikai. Vienoje plokštelėje galėjo būti įrašomas vieno dainininko vokalas. Vėliau, grojant pirmajam įrašui, kito dainininko vokalas būdavo įrašomas kitoje plokštelėje jau kartu su pirmojoje įrašytu garsu. Taip įrašuose atsirasdavo kelių, kokybiškai skambančių, atlikėjų balsai, įvairių instrumentų derinimas.
Vis tik garso dubliavimui elektrinis įrašymas tik paklojo pamatą, o štai išpopuliarino jį kasetės arba magnetinės garso įrašymo eros žvaigždės.
Juosta: kokybės revoliucija
Šiuos, pasaulį keisdavusius, išradimus jungė vienas dalykas – vinilinės plokštelės. Tiek akustiškai, tiek mikrofono pagalba įrašytas garsas būdavo išraižomas jose ir iš jų atkuriamas. Tačiau magnetinės eros metu atsirado ilgus metus industrijoje karaliavusi juosta. Ši technologija ženkliai stumtelėjo garso pasaulio progresą į priekį.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai sukūrė technologiją, leidžiančią garsą įrašyti ne į plokšteles ar ant vašku padengto popieriaus, bet į specialiai tam skirtą juostą. Karo metu technologija buvo naudojama tik Vokietijoje, bet jau tada sklido gandai apie jos kokybę. Valstybės-sąjungininkės, girdėdamos vokiečių įrašytus pranešimus, stebėjosi, kaip įrašyto garso kokybė gali visiškai nesiskirti nuo tiesiogiai transliuojamo garso.
Todėl visiškai nestebina faktas, kad po karo technologija išplito visame pasaulyje. Jos populiarumą lėmė ne tik aukšta garso kokybė. Juostuose įrašytas garsas ilgą laiką galėjo būti saugiai sandėliuojamas, neprarandant įrašo kokybės. Be to, juostą karpant, jau įrašytą garsą buvo galima modifikuoti, stumdyti, kurti jam efektus. Tokios galimybės anksčiau tiesiog neegzistavo.
Ši technologija paskatino ir muzikos industrijos plėtrą. Dėl kokybiško garso įrašymo galimybės dabar buvo įmanoma atkurti sodrų ir skambų garsą. Todėl pirmą kartą pasaulį išvydo aukštos kokybės stereo įrašai. Šis terminas reiškia, kad sukuriama iliuzija, jog garsas sklinda iš kelių šaltinių. Taip įrašai įgauna gylio ir sodrumo. Tokia forma sukurtos muzikos klausomės ir dabar.
Skaitmena: progreso pamatas
Tobulėjant technologijoms, garso įrašymas perkeltas į dar kitą lygį. Dabar įrašytos garso bangos buvo verčiamos skaitmeniniais „semplais“ (angl. samples). Tai įrašyto garso dalys, kurios, jas atkuriant, susijungdavo į vieną nenutrūkstamą garso įrašą. Toks garso skaidymas leido išgauti aukščiausią įmanomą kiekvienos garso dalies kokybę. O jas sujungus į vieną, visas įrašas skambėdavo ryškiai ir itin sodriai.
Be to, skaitmeninis garso formatas leido daugiau įrašų sutalpinti mažesnėse laikmenose. O jų nuskaitymui nebereikėdavo mechaninių procesų – prie laikmenos fiziškai nebeturėjo liestis joks prietaisas. Dėl šios priežasties atsirado visiems puikiai pažįstami CD diskai. Lazeris nuskaitydavo diske esančius skaitmeninius failus ir juos greitai, kokybiškai ir be jokių trikdžių atkurdavo. Ši inovacija buvo patogi, užtikrinanti gerą kokybę, todėl sparčiai išpopuliarėjo ir yra naudojama iki šiol.
Vėliau skaitmeninis garsas dar kartą transformavosi. Tobulėjant garso atkūrimo įrenginiams, nebereikėdavo fizinių laikmenų garsui atkurti. Pakakdavo garso failus sudėti į grotuvą. Taip išpopuliarėjo MP3 failų grotuvai, vėliau – kompanijos „Apple“ sukurti įrenginiai „iPod“. Šios technologijos pradėta skaitmeninė era tęsiasi iki šiol.
Telefonas: inovacijos mūsų kišenėse
Dabarties tendencija paprasta – tobulėjimas nesustoja ir net sudėtingiausi procesai turi tilpti į kišenėje esantį telefoną. Todėl jame turime ir galingas kameras, ir puikius garso įrašymo prietaisus. Pastarieji dabar visiškai sėkmingai pakeitė diktofonus, nes garsą gali įrašyti geriau nei kai kurie tik tam skirti įrenginiai.
Prisiminkime, kaip telefonu įrašyti gerbėjų balsai tapdavo muzikos žvaigždžių kūrinių dalimis. O karščiausiuose pasaulio taškuose telefonu fiksuojamas garsas yra ryškus ir aiškus. Dar daugiau, balsas gali būti ne tik ryškus. Dabar jis realiu laiku gali būti modifikuojamas, neatpažįstamai iškraipomas ir tokiam efektui pasiekti nereikia garso įrašų studijos. Atrodo, kad garso įrašymas pasiekė savo aukštumas.
Tačiau tobulėjimas čia nesustoja. Realybe dabar virto kažkada fantastiniuose filmuose matyta idėja, jog balsas virsta užrašytu tekstu. Būtent tokią galimybę visai neseniai pristatė kompanija „Google“. Ji pranešė, kad jų telefonuose „Pixel 4“ dabar galima tiesioginio automatinio kalbos transkribavimo funkcija. Ji leis realiu laiku kalbą versti tekstais, po to balsinėmis komandomis ieškoti konkrečių vietų ką tik sukurtame tekste. Be to, kompanija teigia, kad programa automatiškai atpažins garso tipą – skirs kalbą nuo muzikos ar kitokio tipo garsų.
Taip tobulėjant technologijoms, išlieka tik vienas klausimas – kas vartotojų laukia toliau, kai net neįtikėtinu anksčiau laikytas automatinis tiesioginis garso transkribavimas dabar tapo realybe?
