Neseniai Kasablankoje, Maroke, aptiktos žmogaus kaulų fosilijos gali suteikti itin svarbios informacijos apie rūšies <i>Homo sapiens</i> evoliuciją. Manoma, kad šie maždaug prieš 773 tūkst. metų susiformavę radiniai leidžia pažvelgti į laikotarpį, kuris dar priešino giminės linijoms, vėliau vedusioms į šiuolaikinius žmones, neandertaliečius ir denisoviečius.
Mokslinių tyrimų rezultatai, paskelbti žurnale Nature, rodo, kad fosilijos iš vadinamosios „Hominidų“ olos Tomo I karjere yra vienas iš kertinių momentų mūsų rūšies raidoje. Nors šie radiniai greičiausiai nėra tiesioginiai Homo sapiens protėviai, jie pateikia svarbių įrodymų, kad ankstyvieji homininai gyveno pačiame evoliucinio išsiskyrimo slenkstyje.
Trumpa senovės žmonių apžvalga
Tomo I karjeras, esantis pietvakarinėje Kasablankos dalyje, jau seniai yra vienas pagrindinių ankstyvosios žmonijos tyrinėjimų centrų. Naujosios fosilijos rastos oloje Grotte à Hominidés, kuri pasirodė esanti itin gausus pleistoceno laikotarpio radinių šaltinis.
Per tris dešimtmečius mokslininkai kruopščiai kasinėjo šią vietovę ir atidengė sudėtingus nuogulų sluoksnius, išsaugojusius senovinius žmogaus palaikus stulbinamai detaliai. Naujausi radiniai – žandikaulių fragmentai, stuburo slanksteliai ir suaugusiųjų bei vaikų dantys – datuojami maždaug 773 tūkst. metų. Tai atitinka kritinį žmogaus evoliucijos etapą.
Įdomu tai, kad šis laikotarpis sutampa su geologinės Matujamos–Brunheso geomagnetinės inversijos pabaiga – Žemės magnetinio lauko pokyčiu, įvykusiu maždaug prieš 773 tūkst. metų. Naudodami aukštos raiškos magnetostratigrafijos metodus, tyrėjai sugebėjo tiksliai nustatyti šių nuogulų ir fosilijų amžių. Tai yra viena tiksliausių datuočių, kokia kada nors buvo gauta Afrikos pleistoceno laikotarpio homininams.
Tyrėjų grupės, kuriai vadovavo Žanas Žakas Hublinas iš Makso Planko evoliucinės antropologijos instituto, nuomone, šios fosilijos greičiausiai priklausė populiacijai, buvusiai labai arti būsimosios Homo sapiens linijos ištakų.
Archajiškų ir šiuolaikinių bruožų derinys
Ypač svarbu tai, kad Maroke aptikti radiniai rodo archajiškų ir modernesnių požymių derinį. Pavyzdžiui, čia rastos apatinio žandikaulio dalys savo ilga ir siaura forma bei nuolaidžiu smakru primena Homo erectus, tačiau kartu turi savybių, būdingų vėlesniems žmonių tipams, įskaitant Homo sapiens.
Dantys, priešingai, daug labiau panašūs į šiuolaikinių žmonių ir neandertaliečių dantis. Tai leidžia manyti, kad šie homininai buvo artimai susiję su ta evoliucine šaka, kuri galiausiai vedė į Homo sapiens.
Tyrime dalyvavęs Metju Skinneris pabrėžė mikrotomografinio kompiuterinės tomografijos tyrimo svarbą analizuojant dantų vidinę sandarą. Šis metodas suteikė galimybę labai tiksliai įvertinti dantų audinių struktūrą ir palyginti ją su kitų rūšių pavyzdžiais.
Šara Beili, tyrusi dantis detaliau, nustatė, kad nors Maroko fosilijos turi tam tikrų bendrų bruožų su Homo antecessor, jos pagal daugelį požymių aiškiai išsiskiria, o tai rodo, kad šiuos radinius reikėtų priskirti atskirai vystymosi linijai.
Evoliucinis kryžkelės taškas: Afrika ar Eurazija?
„Hominidų“ olos radiniai meta rimtą iššūkį ankstesnėms teorijoms, pagal kurias paskutinis bendras Homo sapiens, neandertaliečių ir denisoviečių protėvis galėjo būti kilęs iš Eurazijos. Anksčiau tokiu kandidatu buvo laikomos, pavyzdžiui, Gran Dolinos vietovėje Ispanijoje rastos fosilijos.
Nauji Maroko radiniai, mokslininkų vertinimu, daug įtikinamiau patvirtina afrikietišką šiuolaikinių žmonių kilmę. Tai reiškia, kad pagrindinis evoliucinis lūžis, iš kurio išsiskyrė kelių homininų linijos, greičiausiai vyko Afrikos žemyne, o ne už jo ribų.
Garsus paleontologas Denisas Geraadas pabrėžė, kad šis atradimas sustiprina argumentus, jog Sachara ne visada buvo neįveikiama kliūtis tarp Šiaurės Afrikos ir likusios žemyno dalies. Fosilijų duomenys rodo, kad tam tikrais laikotarpiais susidarydavo ekologiniai koridoriai, leidę rūšims judėti tarp Šiaurės Afrikos ir piečiau plytinčių savanų.
Žanas Žakas Hublinas taip pat atkreipė dėmesį, kad šie radiniai dera su vis geriau suprantama gilia afrikietiška Homo sapiens kilme ir patvirtina mintį, jog mūsų rūšis susiformavo Afrikoje dar prieš išplisdama į kitas pasaulio dalis.
Maroko fosilijos užpildo reikšmingą žmogaus evoliucijos chronologijos spragą ir padeda tiksliau suprasti, kaip Homo sapiens atskyrėsi nuo kitų homininų. Grotte à Hominidés radiniai atstovauja populiacijai, kuri evoliucionavo tiesiai prieš atsirandant paskutiniam bendram Homo sapiens, neandertaliečių ir denisoviečių protėviui. Tai suteikia itin vertingos informacijos apie ankstyvuosius žmogaus raidos etapus.
Vengrijoje archeologai aptiko trijų elito karių vyrų, palaidotų prieš maždaug 1100 metų, kapus. Juose rasta ginklų – kardas, lankas su strėlių krepšiu – bei dešimtys monetų. DNR analizė parodė, kad vienas iš karių galėjo būti tėvas arba brolis paauglio kario iš kito kapo, o visi trys kariai tarpusavyje buvo susiję tėviškąja linija.
