Maroke, netoli Kasablankos, aptiktos 773 tūkst. metų senumo hominino liekanos užpildo vieną didžiausių spragų žmonijos evoliucijos istorijoje. Šis radinys padeda suprasti, kaip iš ankstesnių žmogėdrų formų išsivystė Homo sapiens, neandertaliečiai ir denisoviečiai.
Tai – pirmosios Afrikoje rastos hominido skvarmenys iš menkai mums žinomo laikotarpio, kuris yra tarp Homo erectus ir ankstyvųjų Homo sapiens populiacijų. Šis atradimas užpildo didžiulę evoliucinės raidos spragą ir gali padėti atsakyti į klausimą, kas buvo mūsų tiesioginiai protėviai.
„Afrikoje turime nemažai maždaug milijono metų senumo liekanų, o vėliau seka tyla iki maždaug prieš pusę milijono metų. Tarp šių datų beveik neturėjome nieko“ – aiškina prof. Jeanas-Jacques’as Hublinas, paleoantropologas iš Collège de France ir Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto Leipcige, pagrindinis tyrimo, paskelbto žurnale „Nature“, autorius.
Liekanos iš Žemės magnetinių polių apsivertimo laikotarpio
Uoloje aptiktos trys apatiniai žandikauliai (vienas jų – vaiko), keli dantys, slanksteliai ir šlaunikaulio fragmentas. Analizės parodė, kad sluoksnis, kuriame rasti palaikai, sutampa su paskutinio Žemės magnetinių polių apsivertimo – vadinamojo Matuyama–Brunhes perėjimo – įrašu, datuojamu prieš 773 tūkst. metų.
Datavimui taikyta paleomagnetizmo metodika, paremta feromagnetinių mineralų orientacijos uolienose nustatymu. Taip mokslininkams pavyko itin tiksliai nustatyti palaikų amžių. „Ši technika leido nepaprastai tiksliai nustatyti homininų buvimo laiką“, – pabrėžia tyrimo bendraautorė, geologė Serena Perini iš Milano universiteto.
Protėviai su „mozaikinėmis“ savybėmis
Kompiuterinė tomografija ir morfologinės analizės atskleidė, kad Grotte à Hominidés rasti individai jungė ir primityvius, ir pažangius anatominius bruožus. Jų apatiniai žandikauliai buvo ilgi ir siauri, su atitrauktu sąnariniu paviršiumi – kaip Homo erectus, tačiau dantys labiau priminė šiuolaikinių žmonių ir neandertaliečių dantis.
Įdomu tai, kad vieno asmens šlaunikaulyje matyti įkandimo žymės, greičiausiai paliktos hienos. Tai rodo, kad urvas galėjo būti ne tik homininų prieglobstis, bet ir plėšrūnų guolis.
„Tai – žavi evoliucinė mozaika. Matyti, kad ši populiacija jau nebebuvo visiškai archajiška, bet dar ir ne šiuolaikinė“, – komentuoja Hublinas.
Tyrėjų teigimu, šis radinys leidžia geriau suprasti bendro Homo sapiens, neandertaliečių ir denisoviečių protėvio kilmę. Genetinės analizės rodo, kad vadinamasis „protėvis X“ gyveno maždaug prieš 550–765 tūkst. metų, tačiau iki šiol nebuvo aišku, kur jis gyveno ir kaip atrodė.
Trūkstama grandis tarp trijų žmonių rūšių
Tarp galimų kandidatų į šį protėvį ilgą laiką minėti Homo antecessor iš Ispanijos Atapuerkos urvo ir Homo heidelbergensis, žinomas iš Afrikos ir Eurazijos. Vis dėlto Maroke rastos fosilijos gali atspindėti afrikietišką šiuolaikinių žmonių protėvių liniją, kuri nuo Eurazijos populiacijų atsiskyrė jau ankstyvame etape.
„Kiekvienas šio laikotarpio atradimas – tai naujas langas į ankstyvuosius žmogaus evoliucijos etapus. Jis rodo, kad Afrika ir toliau išlieka raktu į mūsų rūšies kilmę“, – sako Carrie Mongle iš Stony Brook universiteto.
Tyrimo autoriai taip pat pabrėžia, kad atradimas iš Kasablankos sutvirtina hipotezę apie afrikietišką, o ne eurazijinę Homo sapiens kilmę. Jau anksčiau Maroko Jebel Irhoud vietovėje rasti ankstyvųjų mūsų rūšies atstovų palaikai, datuojami maždaug 400 tūkst. metų. Naujas radinys nukelia mus dar daugiau nei 300 tūkst. metų atgal, atverdmas vaizdą į kur kas ankstesnę žmonijos istorijos atkarpą.
