Žiemą vairuotojai vis dažniau susiduria su įspėjamosiomis padangų slėgio lemputėmis, nors padangos iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai tvarkingos. Slėgis krinta, sistemą TPMS nuolat tenka „nuraminti“, o padangas – reguliariai pripūsti. Dažniausiai problema slypi ne paslėptame pažeidime ar sugedusiame daviklyje, o natūraliuose fizikos dėsniuose ir nedidelėse, bet svarbiose padangų bei ratlankių sistemų silpnybėse. Žemiau – aiškus paaiškinimas, kas iš tikrųjų vyksta ir ko labiausiai verta saugotis.
Gamtos dėsniai paprasti: krentant temperatūrai, krinta ir dujų slėgis. Aplinkos temperatūrai sumažėjus 10 laipsnių Celsijaus, padangų slėgis sumažėja maždaug 0,1 baro.
Jei slėgį matavote esant 20 °C, tai esant 0 °C jis bus maždaug 0,2 baro mažesnis. Esant –10 °C skirtumas sieks jau apie 0,3 baro, o esant –20 °C – net apie 0,4 baro. Būtent todėl TPMS sistema dažniausiai pradeda rodyti įspėjimus būtent atšalus – pakanka pirmojo rimtesnio šalčio, kad slėgis nukristų žemiau nustatyto ribinio lygio.
Dideli ir dažni temperatūros svyravimai žiemą situaciją dar labiau paaštrina. Per kelias dienas temperatūrai pašokus aukštyn arba nukritus keliolika laipsnių, padangų slėgis kiekvieną kartą atitinkamai kinta, o TPMS sistema į tai jautriai reaguoja.
Padangos praranda orą – kalta ne tik temperatūra
Reikėtų prisiminti, kad guma apskritai nėra visiškai sandari medžiaga. Oras nuolat, nors ir labai lėtai, skverbiasi pro vidinį padangos sluoksnį. Tai vyksta nepriklausomai nuo padangos markės, amžiaus ar būklės. Net visiškai naujos, nepažeistos padangos laikui bėgant natūraliai praranda dalį slėgio, todėl būtina jį periodiškai tikrinti.
Gamintojų numatytas natūralus oro praradimo tempas paprastai yra toks nedidelis, kad kasdienės eksploatacijos tai beveik nejaučiama – pakanka kas kelias savaites pasitikrinti slėgį ir, jei reikia, šiek tiek pripūsti. Problemos prasideda tada, kai vairuotojas ilgai jo nekontroliuoja arba prie šio natūralaus proceso prisideda kiti veiksniai – ypač žema temperatūra ar mechaniniai pažeidimai.
Viena dažniausių papildomų slėgio praradimo priežasčių – pažeistas ar susidėvėjęs ventilis. Jo detalės su laiku dėvisi, atsiranda mikroįtrūkimų, veikia korozija, kaupiasi nešvarumai ir nuosėdos. Net paprastas apsauginio dangtelio (kepurėlės) nebuvimas turi reikšmės – patekęs purvas trikdo ventilio sandarumą.
Kita problema gali slypėti pačiame ratlankyje. Jeigu jis koroduoja ar turi smulkių pažeidimų, nukenčia padangos ir ratlankio sandarumas. Tokiu atveju oras išeina ne per protektorių, o per padangos kraštą, kuris remiasi į ratlankio briauną. Šio tipo nesandarumus nustatyti sudėtingiau – išorinių pažeidimo žymių dažnai visai nesimato.
Kaip rasti padangos nesandarumą?
Patikimiausiai veikia klasikinis vandens ir muilo metodas. Pirmiausia padangą reikia pripūsti iki gamintojo rekomenduojamo slėgio. Tuomet visą jos paviršių – protektorių, šonus, ventilio sritį ir padangos kraštą ties ratlankiu – reikia apipurkšti vandens ir indų ploviklio tirpalu.
Toje vietoje, kur yra nesandari vieta, pradės formuotis oro burbuliukai. Svarbu, kad slėgis bandymo metu būtų pilnas – kai kurie lėti pratekėjimai atsiskleidžia tik esant nominaliam slėgiui.
Kodėl per mažas padangų slėgis yra pavojingas?
Per mažas slėgis tiesiogiai kenkia ir saugumui, ir piniginei. Pirmiausia, pailgėja stabdymo kelias ir pablogėja automobilio valdymas. Mašina gali „traukti“ į šoną važiuojant tiesiai, o posūkiuose elgtis neprognozuojamai.
Be to, nepakankamai pripūstos padangos dėvisi netolygiai – greičiau dyla protektoriaus kraštai, padažnėja rizika pažeisti šoną, ypač atsitrenkus į duobę ar bordiūrą. Padidėja ir riedėjimo pasipriešinimas, o tai tiesiogiai reiškia didesnes degalų sąnaudas.
Dar prieš prasidedant šalčiams verta profilaktiškai padidinti padangų slėgį maždaug 0,2 baro virš gamintojo nurodytos vertės, kad atšalus jis nenukristų per žemai. Kai temperatūra vėl pakyla, būtina sugrįžti prie standartiškai rekomenduojamų parametrų – pernelyg aukštas slėgis taip pat nėra naudingas nei komfortui, nei sukibimui.
