VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ padalinyje Profesorių name (Tauro g. 10–3, Vilnius) veikianti paroda „Kodėl išbraukta? „Dievų miško“ parašymo ir redagavimo istorija“ kviečia lankytojus pažinti sudėtingą vieno svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių teksto istoriją.
Parodoje siūloma įsiklausyti į paties autoriaus Balio Sruogos balsą ir jo asmenines patirtis erdvėje, kurioje ir buvo parašytas „Dievų miškas“. Parodos kuratorės – literatūrologė dr. Neringa Markevičienė ir Profesorių namo muziejininkė Miglė Baltrukevičienė – atskleidžia sudėtingą kūrinio kelią, autoriaus gyvenimo aplinkybes ir „Dievų miško“ aktualumą šiandien.
Redagavimo istorija – langas į kūrinio ir epochos dramą
Parodoje „Kodėl išbraukta? „Dievų miško“ parašymo ir redagavimo istorija“ lankytojai sužino, kaip buvo redaguojamas romanas, kodėl taip įnirtingai grumtasi dėl kiekvieno jo fragmento. Kodėl jums buvo svarbu kūrinio istoriją pasakoti būtent per teksto redagavimo prizmę?
Miglė Baltrukevičienė: Balio Sruogos „Dievų miškas“ yra populiarus, mėgstamas ir skaitomas kūrinys, tačiau iki galo nepažintas. Bendraujant su lankytojais neretai tenka išgirsti jų nuostabą sužinojus, kad „Dievų miškas“, kurį jie laiko rankose, yra patyręs nemažai redagavimų ir išbraukymų, jog tai nėra tas pats tekstas, kurį sukūrė Balys Sruoga. Šio kūrinio redagavimo istorija atspindi ir paties rašytojo asmeninę dramą, ir Lietuvos literatūrinio gyvenimo situaciją sovietinės okupacijos metais.
dr. Neringa Markevičienė: Profesorių namui suteikus galimybę, buvo įdomu į „Dievų mišką“ pažvelgti iš antropologinės perspektyvos – akcentuojant rašytojo asmeninę patirtį kūrinio rašymo ir vėlesnio redagavimo metu. Parodoje šie procesai perteikiami vizualiai ir jutimiškai, atskleidžiant, kaip klostėsi kūrinio autoriaus ir pirmojo redaktoriaus santykis. Neatsitiktinai čia eksponuojami „Dievų miško“ autografai – rankraštis ir mašinraštis; pats Balys Sruoga tokio pobūdžio medžiagą vadino gyvojo gyvenimo detalėmis.
Parodos architektas prof. Rokas Kilčiauskas meniškai ir įtikinamai sukūrė „Dievų miško“ tekstologinį vaizdinį: lankytojams pristatoma daugiamatė, daugiabalsė ir daugiasluoksnė kūrinio tikrovė. Tekstologinė interpretacija, pateikta per architektūrinę prizmę, subtiliai ir jautriai atskleidžia kūrinio sandarą.
Kanoninis kūrinys kaip gyvas, nuolat kintantis tekstas
„Dievų miškas“ – kanoninis lietuvių literatūros kūrinys. Ką reiškia iš naujo pažvelgti į kanoninį kūrinį kaip į vis dar kintantį, ne iki galo įgyvendintą tekstą?
M. B.: „Dievų miško“ atveju tai reiškia sugrįžimą prie teksto ištakų ir autentiškos Balio Sruogos minties. Plačiąja prasme naujas žvilgsnis į kanoninius kūrinius primena, kad literatūra yra gyvas organizmas – nuolat kintantis ir palaipsniui atskleidžiantis savo paslaptis. Tai praturtina tiek skaitytoją, tiek tyrėją.
N. M.: „Dievų miškas“ yra bene daugiausia literatūrologų dėmesio sulaukęs lietuvių literatūros kūrinys. Tyrinėdama romano rankraštį ir mašinraštį, stengiausi į jį žvelgti iš genetinės perspektyvos – kaip į gyvą tekstą, kuris dar rašomas, perrašomas ir paties autoriaus keičiamas. Balys Sruoga, perdavęs tekstą leidyklai, savo darbą laikė baigtu. Jis tikėjosi, kad bus išleistas būtent toks kūrinio variantas, koks buvo įteiktas.
Rengiant naują redakciją siekta parodyti ikicenzūrinį kūrinio variantą, kuriame dar nėra redakcinių išbraukymų – svetimos realybės įsiveržimo į autentišką tekstą pėdsakų.
Redagavimo labirintai ir iššūkiai
Esate sakiusi, kad „Dievų miško“ redagavimo istorija primena painų labirintą, kuriame redaktoriai ieškojo ir tebeieško siūlo galo. Su kokiais iššūkiais susiduria šio kūrinio redaktoriai?
N. M.: Redaktoriai arba neturėjo visos jų darbui reikalingos medžiagos (rankraščio ir abiejų mašinraščių), arba, turėdami visus šaltinius, tinkamai jais nepasinaudojo. Sovietmečiu redaktoriai buvo smarkiai apriboti – jie ieškojo trūkstamos medžiagos, tačiau jos paprasčiausiai nebuvo įmanoma pasiekti: „Dievų miško“ autografai į archyvus pateko tik atkūrus nepriklausomybę.
Iki šiol visi „Dievų miško“ redaktoriai rėmėsi tik vienu autografu – Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje saugomu cenzūruotu mašinraščiu. Nematydami ir neanalizavę visumos, negalėdami palyginti skirtingų tekstų versijų, jie negalėjo patikimai nuspręsti, kurį romano variantą laikyti labiausiai atspindinčiu autoriaus sumanymą. Todėl ir sovietmečiu, ir jau nepriklausomybės metais redaktoriams teko remtis intuicija ir spėlioti, kurios mašinraštyje užrašytos, išbrauktos ar prirašytos vietos yra autentiškos, o kurios – svetimi įsikišimai.
Nauja „Dievų miško“ redakcija, parengta remiantis moksliniais tyrimais ir autografų lyginamąja analize, baigta praėjusiais metais. Nors ji dar neišleista, būtent šiuo tekstu jau remiasi trys nauji kūrinio vertimai į užsienio kalbas. 2024 m. pasirodė vertimas į azerų kalbą (vertėjas Mahiras Gamzajevas), o šių metų pavasarį pasirodys vertimai į prancūzų (vertėja Miglė Dulskytė) ir korėjiečių kalbas (vertėjas Jinseok Seo).
Autoriaus balsas ant lapelių: pyktis, ironija ar neviltis?
Parodoje lankytojai išvys Balio Sruogos ranka ant lapelių rašytas pastabas ir komentarus, kuriuose reaguojama į redaktoriaus braukymus ir taisymus. Ką šie lapeliai atskleidžia? Ką juose girdime – autoriaus pyktį, ironiją, neviltį?
N. M.: Šie Balio Sruogos lapeliai ypatingi tuo, kad parašyti būtent kūrinio redagavimo metu. Autorius juose kreipiasi ne tik į redaktorių Valį Drazdauską, bet ir į kitus proceso dalyvius – stalininės valdžios atstovus, nulėmusius „Dievų miško“ likimą. Sruoga dažnai rašo trumpai, aiškiai, tikėdamasis racionalaus paaiškinimo: „Kodėl išbraukta?“
Vytautas Aleksandras Jonynas, Balio Sruogos studentas, Teatro seminaro lankytojas, yra sakęs, kad šie lapeliai „grąžina atmintin profesorių tokį, kokį matydavom teatre, seminaro susirinkimuose. Gyvą, pastabų ir pasigėrėtinai šmaikštų.“ Tai atspindi ir jų stilius – žaismingas, sąmojingas, intriguojantis. Redaktorius Valys Drazdauskas puikiai suprato ir įvertino rašytojo šmaikščias, taiklias, o kartais ir kandžias replikas.
M. B.: Šie lapeliai liudija, kokia svarbi Sruogai buvo „Dievų miško“ tekstinė visuma ir jo ryžtą kovoti dėl kiekvienos raidės. Jie taip pat parodo, kaip autorius priešinasi bandymams paversti literatūrą sistemos įrankiu.
Valys Drazdauskas: cenzūros įkaitas ar tarpininkas?
Kaip šiandien vertinate kūrinio redaktoriaus Valio Drazdausko vaidmenį? Ar jis labiau cenzūros įkaitas, ar tarpininkas tarp autoriaus ir sistemos?
N. M.: Jis bandė laviruoti tarp stalininės valdžios atstovų ir autoriaus, kuris jam patikėjo savo kūrinį. Kol „Dievų miško“ mašinraštis buvo tik redaktoriaus rankose, Drazdauskas elgėsi nuosaikiai – taisė tik kalbą. Vėliau, autoriaus paragintas ir net pagėdintas, jis nemažos dalies tokių taisymų atsisakė, sugrąžindamas pirminius Sruogos variantus.
Tačiau 1946 m., kai kūrinio tekstas pasiekė valdžios pareigūnus, Drazdauskas buvo priverstas besąlygiškai paklusti jų nurodymams ir imtis ideologiškai motyvuoto redagavimo. Ir redaktorius, ir rašytojas tapo dramatiškų laiko ir politinių aplinkybių įkaitais. Vėliau Valiui Drazdauskui teko atsakyti už savarankiškus, principingus ir orius sprendimus – 1949 m. sovietinis saugumas jį suėmė, nuteisė, ištremė ir įkalino Sibire.
Gyventi ir kurti Profesorių name
Paroda atidaryta Profesorių namo bute, kuriame gyveno ir „Dievų mišką“ rašė Balys Sruoga. Kaip atrodė jo gyvenimas čia? Ką parodai suteikia faktas, kad ji rengiama rašytojo gyvenimą ir kūrybą liudijančioje vietoje?
M. B.: Balio Sruogos gyvenimą Tauro g. 10–3 bute galima suskirstyti į du etapus. Pirmasis tęsiasi nuo 1939 m. pabaigos, kai profesoriai pradėjo kurtis Vilniuje ir Sruogos šeima apsigyveno šiame bute, iki 1943 m. kovo 16 d., kai iš čia jis buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tuo laikotarpiu Sruoga dėstė universitete, intensyviai dirbo su Teatro seminaro studentais, po paskaitų priimdavo svečius, aptarinėdavo aktualijas. Tai buvo kiek įmanoma įprastas intelektualo gyvenimas karo sąlygomis.
Antrasis etapas prasideda 1945 m. ir tęsiasi iki Sruogos mirties 1947 m. spalio 16 d. Grįžęs iš Štuthofo, jis neberado šeimos – žmona Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir dukra Dalia karo metais pasitraukė į Vakarus, šeima daugiau taip ir nesusitiko. Amžininkai liudija, kad šiuo laikotarpiu Sruogos fizinė ir psichologinė būklė buvo prasta, o vienintele paguoda jam tapo rašymas. „Dievų mišką“ jis parašė vos per kelis mėnesius, dirbdamas beveik be atokvėpio – po 12–18 valandų per parą.
Šiame bute vyko ne tik kūrybinis darbas, bet ir paties rašytojo asmeninė drama. Pasakojama, kad neradęs šeimos Sruoga ėmė sąmoningai save alinti: per dieną išgerdavo po 3–5 litrus labai stiprios kavos ar arbatos, surūkydavo per šimtą papirosų. Vincas Mykolaitis-Putinas, tais metais su šeima gyvenęs pirmame to paties namo bute, prisimena, kaip Sruoga naktimis kankindavosi, šaukdavosi žmonos ir dukters, iš sielvarto daužydavo galvą į grindis. Galiausiai čia, Tauro g. 10–3 bute, 1947 m. spalio 16 d. Balys Sruoga mirė. Tai, kad paroda įrengta būtent šiame bute, organiškai supina „Dievų miško“ ir paties autoriaus istorijas.
Netikėti atradimai rengiant parodą
Abi tiriate Balio Sruogos gyvenimą ir kūrybą. Ar rengdamos parodą susidūrėte su netikėtais atradimais ar Jus asmeniškai nustebinusiais faktais?
M. B.: Rengiant parodą man teko unikali patirtis – tiesiogiai prisiliesti prie kiekvieno „Dievų miško“ puslapio, tiek rankraščio, tiek abiejų mašinraščių. Tai leido geriau suprasti autorių, kūrinį ir jo laikmetį. Analizuojant teksto taisymus ir išryškėjus cenzūros dėsningumams, atsivėrė dramatiška kūrinio kelionė iki skaitytojo rankų. Įspūdinga, kad „Dievų miško“ tekstas, ilgus metus redaguotas ir bandytas palaipsniui atkurti, savo pirminį pavidalą atgavo tik dabar.
N. M.: Ši paroda man įsimins ilgam ir todėl, kad ją rengdama užbaigiau naują „Dievų miško“ redakciją, kuri šiuo metu jau yra redkolegijos rankose. Rengdama šį tekstą, turėjau tarsi pakeliauti laiku – iš naujo gilinausi į ankstesnių redaktorių (Valio Drazdausko, Vytauto Rudoko, Donatos Linčiuvienės) asmenybes ir darbo metodiką. Ši kelionės laiku idėja, „Dievų miško“ rašymo dirbtuvės, kūrinio sluoksnių ir variantų perteikimas atsispindi ir parodoje. Lankytojams suteikiama galimybė pamatyti visą kūrinio raidą – nuo pirmųjų tekstų versijų iki paskutiniųjų spausdintų variantų.
Ką lankytojas išsineša iš parodos „Kodėl išbraukta?“
Papasakokite apie savo viziją – ką lankytojas turėtų išsinešti iš parodos?
M. B.: Paroda pirmiausia skirta „Dievų miško“ kelionei nuo pirminio, Sruogos sukurto varianto iki šiandienos leidimų. Svarbiausias tikslas – supažindinti lankytojus su tikruoju „Dievų mišku“, t. y. tokiu, kokį jį sumanė pats autorius, ir su sudėtinga teksto redagavimo istorija. Norėtųsi, kad „Dievų miškas“ taptų lankytojams dar artimesnis, suprantamesnis ir savas.
N. M.: Man svarbiausia, kad būtų išgirstas pats kūrinio autorius. Iki šiol apie „Dievų mišką“ daug ir įdomiai kalbėjo kiti – amžininkai, redaktoriai, literatūrologai, tačiau pats Sruogos balsas dažnai likdavo paraštėse. Jo nuomonė ir pozicija, užrašyta ant lapelių, prisegtų prie mašinraščio, kūrinio leidimuose atsidurdavo tik pastabose arba visai išnykdavo. Paroda siekia šį balsą sugrąžinti.
Diskusija apie „Dievų mišką“ šiandien
Sausio 22 d., ketvirtadienį, Profesorių name (Tauro g. 10–3, Vilnius) vyks pokalbis „Balio Sruogos „Dievų miškas“ šiandienos kontekste“. Diskusijoje dalyvaus ir apie kūrinio aktualumą kalbės literatūrologė, parodos kuratorė dr. Neringa Markevičienė, literatūrologas Virginijus Gasiliūnas, istorikas dr. Zigmas Vitkus. Pokalbį moderuos parodos kuratorė ir Profesorių namo muziejininkė Miglė Baltrukevičienė.
Parodą galima aplankyti iki 2026 m. pabaigos Profesorių namo darbo valandomis: antradieniais 12–20 val., trečiadieniais–penktadieniais 9–18 val., šeštadieniais 10–15 val. Taip pat organizuojamos nemokamos ekskursijos. Registracija į ekskursijas vyksta įstaigos interneto svetainėje ir telefonu +370 678 83 651.
Iki 2026 m. sausio 31 d. parodos lankymas – nemokamas. Nuo vasario 1 d. Profesorių namo lankytojo bilieto kaina – 2 eurai, ekskursijos bilieto kaina vienam asmeniui – 6 eurai.
