Mokslininkų atliktas naujas tyrimas patvirtino, kad Stounhendžo megalitus į dabartinę jų vietą pietų Anglijoje atgabeno ne ledynai, o žmonės.
Daugelį dešimtmečių buvo manoma, kad šio 5000 metų senumo monumento akmenys atkeliavo iš dabartinio Velso, o gal net iš Škotijos. Tačiau ginčai dėl to, kaip jie pateko į Solsberio lygumą pietų Anglijoje, nesiliovė.
Dabar atlikus mikroskopinių mineralinių grūdelių, rastų Stounhendžo apylinkių upėse, analizę paaiškėjo, kad paskutinio ledynmečio (nuo 2,6 mln. iki 11 700 metų prieš dabartį) laikotarpiu ledynai šio regiono nepasiekė. Tai paneigia vadinamąją „ledyninio pernešimo teoriją“, pagal kurią mėlynieji Stounhendžo akmenys ir 6,6 tonos (6 metrinių tonų) sveriantis Altoriaus akmuo esą buvo atnešti ledyninių skydo ledynų į Solsberio lygumą.
Tyrimo autoriai, geologas tyrėjas Entonis Klarkas ir geologijos profesorius Kristoferis Kirklandas iš Kertino universiteto Australijoje, pabrėžia, kad jų darbas ne tik suabejojo ledyninio pernešimo teorija, bet ir pritaikė pažangius mineralų identifikavimo metodus, leidžiančius tiksliau nustatyti tikrąją akmenų kilmę.
Įdomu tai, kad vadinamieji mėlynieji Stounhendžo akmenys taip pavadinti todėl, kad sudrėkę arba skilę įgauna melsvą atspalvį. Jie kilę iš Preselio kalvų vakarų Velse. Tai reiškia, kad žmonės, tikėtina, pertempė juos maždaug 225 kilometrus iki dabartinės priešistorinio paminklo vietos.
Dar labiau stebina tai, kad Altoriaus akmuo, esantis vidiniame Stounhendžo žiedo rate, greičiausiai buvo atgabentas iš šiaurės Anglijos arba Škotijos – tai yra bent 500 kilometrų nuo Solsberio lygumos. Manoma, kad jo transportavimui galėjo būti naudojamos valtys.
„Ledyninio pernešimo teorija“ ilgą laiką buvo alternatyva idėjai, kad žmonės sąmoningai gabeno akmenis iš įvairių Jungtinės Karalystės vietų į Solsberio lygumą. Pagal šią teoriją statytojai esą tiesiog panaudojo akmenis, kuriuos į vietą jau buvo atnešusi gamta. Tačiau Stounhendžo akmenys nerodo jokių ledyninio pernešimo požymių, o buvusių ledyninių skydų pietinė riba Didžiojoje Britanijoje vis dar nėra aiški, todėl archeologai tokią idėją atmeta.
Kaip buvo atliktas tyrimas?
Tolesniam tyrimui mokslininkai pasitelkė žinomas radioaktyviojo skilimo spartas ir datavo smulkiausias cirkono ir apatito mineralų daleles, likusias nuo senovinių uolienų upių nuosėdose aplink Stounhendžą. Šių dalelių amžius atskleidžia kada susiformavo uolienos, iš kurių jos kilusios, o tai savo ruožtu leidžia spręsti apie uolienų prigimtį ir kilmę.
Skirtingų rūšių uolienos susiformavo skirtingu metu. Jei Stounhendžo akmenis iki Solsberio lygumos būtų atnešę ledynai, jie būtų palikę mikroskopinių pėdsakų aplinkinėse nuosėdose – tokių, kuriuos būtų galima susieti su pirminėmis akmenų gavybos vietomis Velse ar Škotijoje.
Tyrėjai išanalizavo daugiau kaip 700 cirkono ir apatito grūdelių, tačiau nerado esminių atitikmenų uolienoms iš vakarų Velso ar Škotijos. Vietoj to daugumos tirtų cirkono grūdelių amžius siekė nuo 1,7 iki 1,1 milijardo metų. Tai sutampa su laikotarpiu, kai didžiąją dabartinės pietų Anglijos dalį dengė suslėgtas smėlis.
Pastebėta, kad apatito grūdelių amžius maždaug atitinka 60 milijonų metų – laiką, kai pietų Anglija buvo seklus tropikų jūros baseinas. Tai reiškia, kad mineralai aplink Stounhendžą tekančiose upėse yra vietinės kilmės uolienų likučiai ir nebuvo atnešti iš kitų regionų.
Tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad paskutinio ledynmečio metu ledynai nebuvo nuslinkę taip toli į pietus, kad pasiektų Solsberio lygumą. Taigi praktiškai atmetama galimybė, kad Stounhendžo megalitus į vietą būtų atvilkę ledyniniai skydai, o vėliau juos būtų panaudoję žmonės.
„Tai suteikia papildomų įrodymų, kad patys egzotiškiausi paminklo akmenys čia atsidūrė ne atsitiktinai, o buvo sąmoningai atrinkti ir atgabenti“, – rašo tyrėjai.
