Halio kometa – taip vadinama pirmoji moksliškai aprašyta ir identifikuota trumpojo periodo kometa. Jos pasirodymai fiksuojami dar nuo senovės laikų, o žmonija ją ne kartą stebėjo skirtingais istorijos laikotarpiais. Pagal plačiai paplitusį pasakojimą, būtent anglų astronomas Edmondas Halley 1705 m. pirmasis iškėlė hipotezę, kad ši kometa skrieja aplink Saulę ir grįžta prie Žemės kas 72–80 metų. Jo skaičiavimai pasitvirtino 1758 m., jau po jo mirties, o pati kometa buvo pavadinta jo vardu.
Halley nuodugniai išanalizavo istorinius kometos stebėjimo įrašus ir matematiškai apskaičiavo jos orbitos periodą. Tačiau nauji Leideno universiteto mokslininkų tyrimai rodo, kad anglų astronomas nebuvo pirmasis, atpažinęs kometos pasikartojimą – panašu, kad jis pavėlavo net apie 600 metų.
Viduramžių vienuolis, aplenkęs Edmundą Halley?
Fizikas Simonas Portegiesas Zwartas kartu su istoriku Bobu Zwartu Lewisu savo knygoje Dorestad and Everything After: Ports, Townscapes & Travellers in Europe, 800–1100 teigia, kad Halio kometos ciklą XI a. galėjo atpažinti britų salose gyvenęs vienuolis ir kronikininkas – Eimeris (Eilmeris) iš Malmsberio. Pasak autorių, šis vienuolis sėkmingai susiejo du atskirus ryškios kometos pasirodymus – 989 ir 1066 metais – kaip tą patį dangaus kūną, t. y. padarė išvadą, jog kometa periodiškai sugrįžta.
Kas iš tikrųjų „atrado“ Halio kometą?
Tyrėjų teigimu, svarbiausias įrodymas slypi XII a. kronikose, kurias parašė Vilhelmas iš Malmsberio – vienas reikšmingiausių viduramžių istorikų Anglijoje. Jis užrašė, kad vyresnysis vienuolis vardu Eimeris 1066 m. buvo ryškios kometos pasirodymo liudininkas ir atpažino ją kaip tą patį dangaus objektą, kurį matė dar būdamas jaunas, 989 m. Tai reiškia, kad Eimeris suprato, jog stebi ne naują, o sugrįžtančią kometą.
Nors šie tekstai istorikams buvo žinomi jau senokai, tik nauja analizė leido juos laikyti pirma dokumentuota periodinės kometos atpažinimo užuomina. Leideno mokslininkų nuomone, būtent Eimerio stebėjimai yra ankstyviausias žinomas kometos periodiškumo pripažinimas, keliomis šimtomis metų aplenkęs Edmundo Halley skaičiavimus.
Ilgą laiką istorikai ir astronomai šios užuominos nelaikė reikšmingu mokslo faktu ir neakcentavo jos pasekmių. Dabar siūloma persvarstyti, kokią vietą Eimerio pastabos turėtų užimti mokslo istorijoje.
Pranašas nelaimei: kometa ir blogų laikų simbolika
1066 m. kometos pasirodymas buvo vienas dažniausiai aprašomų astronominių reiškinių viduramžių Europoje. Kinų astronomai ją stebėjo daugiau nei du mėnesius. Europoje ji tapo matoma Didžiosios Britanijos salose balandžio 24 d., netrukus prieš Normanų užkariavimą, kuris kardinaliai pakeitė Anglijos istoriją.
Kometos pasirodymas įamžintas ir garsiojoje Bajesiu (Bayeux) siuvinėtoje juostoje – ten ji vaizduojama kaip ženklas, lydintis karaliaus Haroldo II Godvinsono valdymą. Viduramžių Europoje kometos dažnai buvo siejamos su karais, badmečiais ir valdovų mirtimi, todėl jos įgydavo galingą simbolinę prasmę. Pasak šaltinių, pats Eimeris įspėjo, kad kometos sugrįžimas pranašauja sunkius laikus.
Ar pavadinimą „Halio kometa“ reikėtų keisti?
Leideno mokslininkai pabrėžia, kad jų darbas išryškina dažnai nuvertinamą viduramžių išsilavinusių žmonių indėlį į mokslo raidą. Jų tyrimas jungia istorinius tekstus su astronomine analize ir rodo, jog šiuolaikinio mokslo ištakos gali siekti kur kas gilesnius laikus, nei įprasta manyti.
Autoriai teigia, kad pavadinimas „Halio kometa“ galbūt nebepilnai atspindi tikrąją šio dangaus kūno pažinimo istoriją. Nors oficialios pavadinimo keitimo iniciatyvos nėra, tyrėjai siūlo plačiau permąstyti, kaip skirtingose kultūrose ir epochose skirstomos mokslo nuopelnų pripažinimo teisės. Tai klausimas ne tik apie vieną kometą, bet ir apie tai, kaip rašome ir suprantame mokslo istoriją.
