Mokslininkai nustatė, kad giliai po Žemės paviršiumi slypi milžiniškos anomalijos, kurios nepastebimai formavo mūsų planetos magnetinį lauką.
Tyrimas, paskelbtas žurnale Nature Geoscience, atskleidė magnetinius įrodymus, jog dvi didžiulės, itin įkaitusios uolienų struktūros, esančios Žemės mantijos pamatinėje dalyje, daro įtaką skystam išoriniam branduoliui. Šios struktūros yra maždaug 2900 kilometrų gylyje po Afrika ir Ramiojo vandenyno dugnu.
Tyrimo duomenys rodo, kad šie masyvūs, kietų perkaitusių uolienų telkiniai, apsupti žiedo formos vėsesnės medžiagos, nusitęsiančios nuo ašigalio iki ašigalio, milijonus metų veikė Žemės magnetinį lauką.
Senovinio Žemės magnetinio lauko rekonstrukcija
Tyrėjų grupė sujungė paleomagnetinius duomenis, gautus iš senovinių uolienų, su pažangiomis geodinamo kompiuterinėmis modeliavimosi technologijomis. Geodinamas – tai skysto geležies lydinio judėjimas Žemės išoriniame branduolyje, kuris generuoja magnetinį lauką panašiai, kaip vėjo turbina gamina elektrą.
Remdamiesi šiais duomenimis, mokslininkai sugebėjo atkurti pagrindinius Žemės magnetinio lauko elgsenos bruožus per pastaruosius 265 milijonus metų.
Rezultatai parodė, kad išorinio branduolio viršutinė riba pasižymi toli gražu ne vienoda temperatūra. Priešingai, joje aptikti ryškūs temperatūros kontrastai, kuriuose išskiriamos lokalizuotos karštos sritys, tarsi „uždengtos“ žemynų dydžio uolienų masyvais.
Taip pat paaiškėjo, kad kai kurios magnetinio lauko dalys, regis, išliko palyginti stabilios šimtus milijonų metų, tuo tarpu kitos laikui bėgant labai pakito.
Anksčiau astronomai buvo aptikę dujinę milžinę planetą, dydžiu prilygstančią Jupiteriui, kuri turi citrinos formą, sukasi aplink mirusią žvaigždę ir pasižymi tokia neįprasta chemine sudėtimi, kad patys tyrėjai pripažįsta nežinantys, kaip toks pasaulis galėjo susiformuoti.
