Kaip atsirado gyvybė Žemėje? Nors mokslininkai turi įvairių teorijų, jie vis dar iki galo nesupranta tikslių cheminių procesų, kurie lėmė biologijos atsiradimą, bei tikslaus laiko, kada pasirodė pirmosios primityvios gyvybės formos.
Tačiau kas, jei žemiškoji gyvybė užsimezgė visai ne čia, o atkeliavo su meteoritais iš Marso? Tai nėra populiariausia teorija, tačiau ji išlieka intriguojanti hipotezė, kurią rimtai svarsto dalis mokslininkų.
Laikas šioje istorijoje yra esminis veiksnys. Manoma, kad Marsas susiformavo maždaug prieš 4,6 mlrd. metų, o Žemė – šiek tiek vėliau, prieš 4,54 mlrd. metų. Pradžioje abiejų planetų paviršius buvo iš esmės išsilydęs, kol palaipsniui atvėso ir sustingo.
Teoriškai gyvybė galėjo nepriklausomai atsirasti abiejose planetose gana greitai po jų susiformavimo. Nors šiandien Marso paviršius, tikėtina, yra netinkamas gyvybei mums įprasta forma, ankstyvasis Marsas greičiausiai buvo labai panašus į ankstyvąją Žemę: turėjo apsauginę atmosferą ir skysto vandens – vandenynų, upių ir ežerų.
Be to, jis galėjo būti geotermiškai aktyvus: su hidroterminiais šaltiniais, kurie, manoma, yra vienas svarbiausių gyvybės atsiradimo veiksnių.
Teijos katastrofa
Apie 4,51 mlrd. metų atgal į vadinamąją protožemę rėžėsi uolinė planeta, dydžiu prilygstanti Marsui, pavadinta Teija. Šis susidūrimas lėmė abiejų kūnų išsilydymą, o vėliau – jų persiskyrimą į Žemę ir Mėnulį. Jeigu gyvybė Žemėje ir būtų spėjusi atsirasti iki šio įvykio, ji, beveik neabejotinai, nebūtų jo išgyvenusi.
Marsas, priešingai, veikiausiai nepatyrė tokio masto visuotinio persilydymo. Ankstyvoje Saulės sistemoje ir į jį smigo daug meteoritų, tačiau turimi duomenys rodo, kad nė vienas jų nebuvo pakankamai didelis, kad visiškai sunaikintų planetą – kai kurios sritys galėjo išlikti stabilios.
Jei gyvybė Marse atsirado netrukus po jo susiformavimo, maždaug prieš 4,6 mlrd. metų, ten ji galėjo vystytis be katastrofiškų sukrėtimų bent pusę milijardo metų. Vėliau Marso magnetinis laukas išnyko, ir tai, manoma, pažymėjo galutinį šios planetos gyvenamumo pabaigos etapą.
Kas yra LUCA?
Kaip greitai gyvybė atsirado Žemėje po susidūrimo, kuris suformavo Mėnulį? Genetinės analizės veda mus prie mikroorganizmo, vadinamo LUCA (angl. Last Universal Common Ancestor) – paskutinio universalaus bendro protėvio, iš kurio kilo visos šiandien žinomos gyvybės formos.
Naujausi tyrimai rodo, kad LUCA gyveno maždaug prieš 4,2 mlrd. metų. Tai reiškia, kad Žemė turėjo vos apie 290 mln. metų po susidūrimo su Teija, kad iš grynos chemijos „pagimdytų“ biologiją.
Ar toks laikotarpis pakankamas, kad spontaniškai atsirastų gyvybė ir dar spėtų pakankamai diversifikuotis? Hipotezė apie marso kilmę šį klausimą tarsi apeina: mikroorganizmai galėjo atkeliuoti iš Marso būtent tuo metu, kai Žemėje nusistovėjo tinkamos sąlygos gyvybei.
Išgyvenimas kelionėje
Atkurta LUCA genomo rekonstrukcija leidžia manyti, kad jis galėjo minta vandeniliu ar paprastomis organinėmis molekulėmis ir gyventi hidrotermaliniuose šaltiniuose. Jis taip pat turėjo mechanizmus, leidžiančius apsisaugoti nuo aukštos temperatūros ir intensyvios ultravioletinės spinduliuotės.
Tačiau kyla klausimas: ar tokie gyvybės pirmtakai išgyventų skrydį iš Marso į Žemę? Kad pasiektų mūsų planetą, mikrobai turėtų atlaikyti stiprų smūgį Marso paviršiui, išsviestą medžiagą į kosmosą, mėnesius ar net metus vakuume, veikiant kosminei radiacijai, ir galiausiai – ugninį įskriejimą į Žemės atmosferą.
Tokios kelionės sėkmės tikimybė atrodo menka. Dalis mokslininkų mano, kad žingsnis nuo chemijos iki biologijos tiesiog Žemėje yra labiau tikėtinas, nei toks ekstremalus tarpplanetinis „reisas“. Kita vertus, tyrimai rodo, kad patvariausios mikroorganizmų formos – sporos – gali išgyventi giliai didelių meteoritų viduje, kurių uolinė medžiaga veikia kaip skydas.
Tai kelia kitą klausimą: jeigu gyvybė iš Marso į Žemę išplito per pirmuosius 500 mln. metų, kodėl per vėlesnius 4 mlrd. metų ji nepaplito iš Žemės po visą Saulės sistemą? Galbūt vis dėlto nesame marsiečiai.
Idėja, kad žmonės iš tikrųjų galėtų būti „marsiečiai“, iš pirmo žvilgsnio skamba tarsi mokslinė fantastika, tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, jog tokia hipotezė nėra neįmanoma. Ji padeda naujai pažvelgti į gyvybės kilmės problemą ir verčia iš naujo įvertinti ankstyvosios Saulės sistemos istoriją, Marso vaidmenį joje ir tai, kokias sąlygas iš tikrųjų reikia laikyti būtinosiomis gyvybei atsirasti.
