Darbas garsiose užsienio klinikose, moderniausia įranga ir tarptautinės komandos – daugeliui tai atrodo kaip karjeros viršūnė. Tačiau vis daugiau tokią patirtį sukaupusių gydytojų priima sprendimą grįžti į Lietuvą ir dirbti renkasi Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose.
„Iš tikrųjų mūsų medikai sėkmingai tapo pasaulio medikų bendruomenės dalimi, ypač sėkmingai integruojasi į Europos valstybių sveikatos sistemas, tačiau stebime ir atgalinį procesą – medikų sugrįžimo į Lietuvos gydymo įstaigas tendenciją. Vienas iš ministerijos išsikeltų tikslų – susigrąžinti medikus į šalies įstaigas – tikrai virsta realybe. Medikus motyvuoja ir didėjantys atlyginimai, ir gyvenimo bei darbo sąlygos, be to, motyvuoja savo krašto kultūra“, – sako Sveikatos apsaugos viceministras Skirmantas Krunkaitis.
Darbas užsienio ligoninėse daugeliui medikų tampa svarbia profesinės kelionės dalimi – galimybe tobulėti, pamatyti kitas sistemas, įgyti tarptautinės patirties. Tačiau vis dažniau ši patirtis virsta ne galutiniu tikslu, o sąmoningu pasirinkimu grįžti. „Grįžtantys gydytojai dažnai mini ne tik profesines galimybes, bet ir organizacijos kultūrą – komandiškumą, atvirumą, galimybes augti. Tai rodo, kad Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos yra patraukli darbo vieta tarptautinę patirtį turintiems medikams“, – sako Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėja Ieva Bareikė.
Kodėl pasirinko grįžimo į Lietuvą kelią ir kaip sekasi sugrįžus – pakalbinome keletą gydytojų, kurie grįžo iš Vokietijos ir Didžiosios Britanijos. Tai gydytojas vaikų gastroenterologas dr. Benas Prušinskas, gydytoja neurologė dr. Aleksandra Ekkert ir kraujagyslių chirurgas Andrius Drobnys.
Kodėl išvyko – ir kas paskatino grįžti?
Vaikų gastroenterologas dr. Benas Prušinskas, po 11 metų darbo Vokietijoje, sako, kad sprendimą grįžti pirmiausia lėmė ne profesiniai, o vertybiniai motyvai. „Kas paskatino grįžti – tai pirmiausia patriotizmas, noras išlikti Lietuvos dalimi ir noras, kad vaikai augtų būtent čia. Tai buvo svarbiausia priežastis.“
Panašiai savo sprendimą apibūdina ir gydytoja neurologė dr. Aleksandra Ekkert, dirbusi Didžiojoje Britanijoje: „Lietuvoje yra mano namai, o namuose visada geriausia. Mano atveju jokie pinigai to negalėjo atstoti.“
Kraujagyslių chirurgas Andrius Drobnys, Vokietijoje išdirbęs 14 metų, grįžimą vertina kaip sąmoningai suplanuotą profesinį etapą: „Aš vykdžiau savo iš anksto sugalvotą planą – išvažiuoti, išmokti, pamatyti, patobulėti ir grįžti. Savo patirčiai tikrai pasikroviau su kaupu. Ir tą dabar bandau čia realizuoti.“
Kodėl Santaros klinikos?
Visi trys medikai pabrėžia, kad sprendimas grįžti buvo neatsiejamas nuo pasirinkimo dirbti būtent VUL Santaros klinikose.
Dr. B. Prušinsko teigimu, VUL Santaros klinikos išsiskiria plačiausiu klinikinių galimybių spektru: „Čia turime plačiausią klinikinės veiklos spektrą, dažniausias diagnostines ir gydymo galimybes. Be to, Santaros klinikose galima užsiimti akademine ir moksline veikla – kai visos šitos galimybės yra vienoje vietoje, pasirinkimas tampa aiškus.“
A. Drobnys akcentuoja tiek materialinę bazę, tiek kolektyvą: „Santaros klinikose yra labai daug galimybių aparatūros prasme. Vienas iš kertinių dalykų – hibridinė operacinė, kurioje galima daryti praktiškai viską, ką aš dariau ir Vokietijoje. Pridėkime kolektyvą, priemonių gausą – tai buvo labai svarbūs argumentai.“
Dr. A. Ekkert sprendimą grįžti į VUL Santaros klinikas vadina ir sugrįžimu „namo“, taip pat pabrėžia ir universiteto ligoninės suteikiamas akademines galimybes: „Aš čia dirbau ir anksčiau, todėl Santaros klinikos man buvo kaip antri namai. Taip pat labai vertinu galimybę dėstyti studentams, vadovauti moksliniams darbams, dalyvauti klinikiniuose tyrimuose – tai yra labai svarbus darbo universiteto ligoninėje pliusas.“
Ką parsivežė iš užsienio?
Užsienyje įgyta patirtis VUL Santaros klinikose tampa realia pridėtine verte pacientams ir kolegoms.
Dr. B. Prušinskas iš Vokietijos parsivežė patirtį dirbant su itin specifine pacientų grupe: „Dirbau universitetinėje ligoninėje su vaikais, sergančiais kepenų ligomis. Šita patirtis labai praverčia ir čia, nes tokių pacientų turime ir mes.“
Jis taip pat išskiria vokišką darbo kultūrą: „Išmokau vokiško skrupulingumo – būtinybės įsigilinti į kiekvieną atvejį, nieko nepraleisti, viską išsamiai įvertinti. Laikau tai labai vertinga savybe.“
Dr. A. Ekkert pabrėžia Anglijoje išmoktą požiūrį į pacientą: „Gerosios praktikos – didesnis dėmesys pacientui, išsamesnė klinikinė apžiūra ir anamnezės surinkimas. Taip pat – kitoks požiūris į funkcinės kilmės susirgimus, gebėjimas ramiai ir aiškiai tai paaiškinti pacientui. Pas mus kartais vis dar bijoma tai pasakyti pacientui, nes jis gali įsižeisti ar imti skųstis. Anglijoje išmokau ramiai paaiškinti pacientui apie tokių susirgimų kilmę.“
Komandiškumas ir darbo kultūra
Grįžę medikai pastebi, kad Lietuvos medicinos darbo kultūra per pastaruosius metus stipriai pasikeitė.
„Kolektyve visą laiką jaučiu bendrumo jausmą, nėra kažkokio barjero, kuris atribotų ir nedrįstum kažko paklausti ar pasitarti. Džiaugiuosi geranorišku komandiniu darbu“, – sako dr. B. Prušinskas.
„Darbas Santaros klinikose džiugina tuo, kad yra galimybės tinkamai ištirti pacientą, kad kartu dirba sąžiningi, darbštūs ir užsidegę kolegos“, – komandinio darbo svarbą akcentuoja ir dr. A. Ekkert.
Gydytojas A. Drobnys priduria, kad skirtumai tarp Vokietijos ir Lietuvos kolektyvų šiandien – minimalūs: „Bendra darbo kultūra akivaizdžiai pakilo. Dabar aš, atvirai pasakius, nelabai matau didelio skirtumo tarp kolegų bendravimo čia ir Vokietijoje.“ Gydytojas, į Lietuvą grįžęs prieš pusmetį, sako sugrįžimas iš dalies priminė naują emigraciją – per tą laiką čia daug kas buvo pasikeitę, reikėjo iš naujo apsiprasti: „Per 14 metų daug kas pasikeitė: teko perprasti naujas darbo tvarkas, įvaldyti elektroninę sistemą. Ir esu dėkingas ir labai vertinu geranorišką kolegų pagalbą. Didžiausias įkvėpimas man ir labiausiai motyvuoja sudėtingos, nestandartinės situacijos operacinėje, kai atrodo, kad sprendimo beveik nėra, tačiau pavyksta jį rasti profesine prasme. Ir žinoma – sveikstantys pacientai ir jų ištartas ačiū.“
Ar verta grįžti?
Paklausti, ką pasakytų kolegoms, vis dar dirbantiems užsienyje, visi trys gydytojai ragina nebijoti. „Manau, kad Lietuva per mano čia nebūtą laiką – vienuolika metų – labai pasikeitė į gerąją pusę. Diagnostikos ir gydymo galimybės jau tikrai prilygsta pasauliniams standartams“, – sako vaikų gastroenterologas dr. B. Prušinskas.
Gydytojas kraujagyslių chirurgas A. Drobnys priduria: „Kiekvienas esame atsakingi už savo sprendimus. Patarčiau apgalvoti savo norus, siekius ir juos stengtis įgyvendinti. Jei apsisprendžiama sugrįžti, nereikėtų bijoti – žmonės čia šilti, geranoriški ir, jeigu prireikia prisiminti ar išmokti kažką naujo, visada padės.“
Gydytoja neurologė dr. A. Ekkert pabrėžia kiekvieno asmeninį pasirinkimą: „Reikia klausytis savo širdies. Aš supratau, kad yra dalykų, kurių jokie pinigai nepakeis – šeima, draugai, namai.“
