Jei kada nors atrodė, kad soliariumas kenkia sveikatai, šis įspūdis buvo teisingas, o dabar jis sustiprinamas naujais duomenimis. Ilgą laiką tokios paslaugos buvo pristatomos kaip greitas kelias į atostogų įdegį, tarsi kosmetinis triukas, žadantis tolygumą ir tariamą saugumą.
Tačiau šiandien tokia reklaminė logika byra, nes kalbama ne apie bendrus perspėjimus, o apie pokyčius genetiniu lygmeniu. Soliariumų populiarumas daug kur jau slūgsta, o dalis vietų labiau užsidaro, nei atsidaro. Vis dėlto tema išlieka aktuali, nes daugybė žmonių per metus spėjo sukaupti dideles UV dozes.
Nauji rezultatai pateikiami kaip pirmas aiškus žvilgsnis į tai, ką dirbtinė UV šviesa daro odai ir kodėl „kontroliuojamo įdegio“ idėja yra klaidinanti. Svarbiausia žinutė yra ta, kad žala nėra tik paviršinė ar laikina, ji siejama su DNR pažeidimais.
Būtent tai paverčia „gražaus įdegio“ pažadą rizikos sandoriu, kurio pasekmės gali išryškėti po metų ar net po dešimtmečių. Tekste pabrėžiama, kad tai tarsi brutalus pažadinimas, nes argumentai pagaliau grindžiami molekuliniais įrodymais.
DNR pažeidimai ir padidėjusi melanomos rizika
Minimas tyrimas, publikuotas „Science Advances“, paneigia vieną dažniausių mitų, kad soliariumas veikia lokaliai ir esą „kontroliuojamai“. Teigiama, kad vietoje to oda patiria beveik viso paviršiaus DNR žalą, net ten, kur natūrali saulė įprastai nepatenka.
Skirtumas esą tas, kad saulė labiausiai kenkia atviroms kūno vietoms, o soliariume apšvitinamas beveik visas kūnas. Tekste nurodoma, kad tai siejama su beveik trigubai didesne melanomos rizika, o skaičiai pateikiami kaip 5,1 proc. soliariumų naudotojų ir 2,1 proc. kontrolinėje grupėje.
Net įvertinus amžių, lytį, saulės nudegimus ir šeimos istoriją, rizika esą išlieka daugiau nei dvigubai didesnė. Toks vaizdas apibūdinamas kaip labai aiškus signalas, kad kalbama ne vien apie sutapimą.
Pavojus ten, kur saulė beveik nepasiekia
Ypač nerimą kelia tai, kur, pasak teksto, dažnai aptinkami navikai, ne ant veido, kaklo ar pečių, o apatinėje nugaros dalyje ar sėdmenyse. Tai yra zonos, kurios kasdienėje aplinkoje saulės mato retai arba visai nemato, todėl tokie atvejai ilgai atrodė keistai.
Paaiškinimas pateikiamas paprastas, soliariume visa oda gauna pilną UV dozę, todėl „pažeidimo žemėlapis“ persikelia į įprastai apsaugotas vietas. Tyrėjai, kaip rašoma tekste, analizavo pavienes melanocitų ląsteles, iš kurių vystosi melanoma.
Nurodoma, kad soliariumų naudotojų odoje mutacijų buvo beveik du kartus daugiau nei tų, kurie dirbtinės UV šviesos vengė. Be to, pabrėžiama, kad tai buvo būtent su melanoma siejamų mutacijų tipai, todėl biologinis ryšys tampa dar labiau įtikinamas.
Mutacijos be matomų požymių ir klaidinantys mitai
Vienas nemaloniausių aspektų yra tai, kad mutacijos, kaip teigiama, aptinkamos net „normalioje“ odoje be apgamų ar matomų pokyčių. Kitaip tariant, soliariumas gali palikti tarsi biologines minas, kurios ilgą laiką nieko neišduoda, o vėliau gali „suveikti“.
Tekste tai lyginama su mechanizmu, matomu žmonėms, turintiems paveldimą polinkį, tik čia genetiniai pažeidimai esą sukuriami dirbtinai, kartu su įdegio procedūromis. Taip pat kritikuojamas argumentas, kad soliariumų lempos daugiausia skleidžia UVA, o labiau mutageniškas esą yra UVB, todėl neva rizika mažesnė.
Tekste pabrėžiama priešingai, UVA dozės soliariumuose gali būti daug kartų didesnės nei natūralioje saulėje, todėl bendra žala didėja, o ne mažėja. Minimas ir „priešatostoginio įdegio“ mitas, kuris esą ne apsaugo, o tik padidina mutacijų skaičių ten, kur oda anksčiau buvo santykinai saugesnė.
Kodėl tai turi keisti požiūrį?
Tekste primenama, kad Pasaulio sveikatos organizacija soliariumus jau seniai priskiria aukščiausios kategorijos kancerogenams, toje pačioje grupėje kaip tabakas ar asbestas. Tačiau praktikoje soliariumas vis dar kartais pateikiamas kaip gyvenimo būdo paslauga, o ne kaip rizikos veiksnys.
Toks kontrastas rodo, kodėl aiškūs biologiniai įrodymai gali būti svarbūs keičiant visuomenės elgesį. Ši informacija sujungia ilgai stebėtą klinikinę mįslę, kodėl dalis žmonių jauname amžiuje suserga daugeliu melanomų net neturėdami šeimos istorijos.
Pateikiamas atsakymas, kad dirbtinė UV ekspozicija gali išplėsti rizikos zoną per didelius odos plotus. Todėl pagrindinė išvada paprasta, soliariumo „greito įdegio“ pažadas gali kainuoti daug daugiau nei verta trumpalaikė estetika.
