Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad žmogaus smegenys nėra pritaikytos ilgai nemiegoti po vidurnakčio. Šiuo paros metu keičiasi emocijos, mąstymas, moraliniai stabdžiai, o impulsyvaus elgesio rizika smarkiai išauga.
Kas vyksta žmogaus smegenyse naktį ir kodėl mūsų organizmas iš prigimties nėra pritaikytas bemiegėms naktims, aiškina naujausi moksliniai tyrimai.
Naktis dažnai atrodo kaip ramybės metas, tačiau iš neurobiologijos perspektyvos tai yra laikotarpis, kai smegenys ima veikti pagal kitus dėsnius.
Harvardo universiteto mokslininkų teigimu, po vidurnakčio sumažėja tų nervų sistemų aktyvumas, kurios atsakingos už savikontrolę ir kritinį mąstymą. Tuo pat metu sustiprėja reakcija į neigiamus dirgiklius, nerimą, baimę ir vienišumo jausmą.
Žmogus, nemiegantis šiuo metu, linkęs matyti pasaulį daug niūresnį, nei jis yra iš tikrųjų. Dėl to naktimis dažniau kyla slogios mintys, beviltiškumo jausmas ir pavojingi impulsai – nuo persivalgymo ar piktnaudžiavimo alkoholiu iki savidestrukcinio elgesio.
Proto po vidurnakčio teorija
Neurobiologų grupė pasiūlė hipotezę „Mind After Midnight“ („Protai po vidurnakčio“). Ji aiškina, kad žmogaus elgesį reguliuoja natūralus 24 valandų paros ritmas – cirkadinis ciklas.
Dieną mūsų smegenys yra nukreiptos į aktyvumą, mokymąsi, bendravimą. Naktį jos turėtų pereiti į atsinaujinimo ir poilsio būseną.
Kai šis ciklas sutrikdomas – pavyzdžiui, dirbant iki paryčių ar nuolat kovojant su nemiga, – smegenys atsiduria disonanso būsenoje. Kinta neuromediatorių, reguliuojančių nuotaiką ir motyvaciją, veikla. Dėl to padidėja polinkis rizikuoti, silpnėja loginis mąstymas ir ilgalaikių pasekmių vertinimas.
Evoliucinis paaiškinimas
Iš evoliucijos perspektyvos žmonės didžiąją nakties dalį miegodavo – tuo metu nebuvo galimybių medžioti, o pavojai tykodavo tamsoje. Todėl smegenys „išmoko“ naktį būti jautresnės galimoms grėsmėms.
Anksčiau tai padėdavo išvengti plėšrūnų, o šiandien neretai virsta naktine hiperjautra – žmogus perdėtai reaguoja į bet kokį pavojų, net jeigu jis tik įsivaizduojamas.
Tyrimai rodo, kad laikotarpiu nuo vidurnakčio iki šeštos ryto savižudybės rizika yra tris kartus didesnė nei dieną. Tuo pačiu metu dažniau pasitaiko perdozavimų ir draudžiamų medžiagų vartojimo epizodų.
Mokslininkai pateikia kelis iliustratyvius pavyzdžius. Vienas jų – priklausomybę turintis žmogus, kuris dieną sėkmingai kontroliuoja potraukį, tačiau naktį neatsispiria pagundai. Kitas – studentas, ilgą laiką kenčiantis nuo nemigos ir pamažu prarandantis viltį bei gebėjimą blaiviai vertinti situaciją. Abi situacijos rodo, kaip „protas po vidurnakčio“ gali tapti pavojingas.
Ką sako mokslininkai?
Pasak Harvardo neurologės Elizabeth Klerman, milijonai žmonių naktimis nemiega, ir yra pakankamai įrodymų, kad šiuo metu jų smegenys veikia kitaip. Todėl būtina geriau ištirti, kaip tai veikia sveikatą ir saugumą.
Kol kas mokslas dar neturi išsamaus atsakymo, kaip miego trūkumas ir cirkadinių ritmų pokyčiai veikia smegenų atlygio sistemą – tai yra, kaip smegenys vertina savo veiksmų pasekmes. Šios žinios itin svarbios profesijoms, susijusioms su naktiniu darbu: gydytojams, pilotams, policininkams, gelbėtojams ir kitiems.
Miegas kaip saugumo garantas
Miego trūkumas išbalansuoja dopamino, serotonino ir kortizolio – medžiagų, reguliuojančių motyvaciją, emocijas ir streso reakcijas – pusiausvyrą. Kai šis balansas sutrinka, žmogui tampa sunkiau adekvačiai vertinti realybę, kontroliuoti impulsus ir priimti apgalvotus sprendimus.
Mokslininkai pabrėžia, kad net kelios iš eilės bemiegės naktys gali pakeisti pasaulio suvokimą – jis ima atrodyti priešiškas, o ateitis – beviltiška.
Ką daryti, jei naktį nepavyksta užmigti?
Specialistai pataria po vidurnakčio vengti darbo, svarbių ar emocingų sprendimų priėmimo, taip pat intensyvaus išmaniųjų įrenginių naudojimo.
Jeigu nemiga tampa nuolatine, svarbu kreiptis į miego medicinos specialistą. Geriausia ilgalaikė strategija – laikytis pastovaus miego režimo: stengtis gultis ir keltis tuo pačiu metu kiekvieną dieną, net ir savaitgaliais.
