Augintiniai gyvena trumpiau nei mes, todėl jų netektis dažnai būna skaudi ir galutinė. Žmonės į juos investuoja laiką, jausmus, energiją ir pinigus, tuo pat metu žinodami, kad vieną dieną teks atsisveikinti.
Todėl nenuostabu, kad atsiradus klonavimo technologijoms vis daugiau žmonių pradėjo svarstyti galimybę sukurti savo mylimo gyvūno kopiją. Ši mintis vilioja ypač tada, kai ryšys su augintiniu buvo labai stiprus.
Klonavimas jau tapo pakankamai prieinamu verslu, o viešos istorijos apie žinomus žmones tik sustiprino susidomėjimą. Vis dėlto kartu su viltimi ateina ir klausimas, ar toks sprendimas iš tiesų naudingas augintiniui ir šeimininkui.
Kaip veikia augintinių klonavimas?
Kai 1997 metais pasaulyje pasirodė avis Dolly, tai buvo aiškus ženklas, kad žinduolių klonavimas įmanomas. Nuo tada sėkmingai klonuotos įvairios rūšys nuo pelių iki šunų ir kačių. Klonavimo esmė paprasta, siekiama sukurti genetiškai tikslią gyvūno kopiją. Kaip vienodi dvyniai turi tą patį genetinį rinkinį, taip ir klonas paveldi identišką DNR iš donoro.
Praktikoje taikomas somatinės ląstelės branduolio perkėlimo metodas, dar vadinamas „SCNT“. Iš ląstelės paimama genetinė medžiaga ir įdedama į kiaušialąstę, kurios branduolys pašalintas. Vėliau ši kiaušialąstė perkeliama į surogatinę patelę, kuri išnešioja jauniklį.
Kodėl klonas nebūtinai bus toks pats?
Nors klonas genetiniu požiūriu identiškas, elgesio ir charakterio kopijuoti neįmanoma. Gyvūno asmenybę formuoja patirtis, aplinka, auklėjimas ir kasdieniai įpročiai. Net jei stengtumėtės atkartoti visas sąlygas, tokio paties gyvenimo kelio sukurti nepavyks.
Dėl to klonuotas augintinis gali būti kitoks savo temperamentu ir reakcijomis. Skirtumai galimi ir išvaizdoje, nes genai gali pasireikšti nevienodai. Yra žinomas atvejis, kai klonuota katė turėjo kitokią kailio spalvą nei jos genetinis donoras.
Sveikatos ir gerovės rizikos
Gyvūnų klonavimas nėra patikimas procesas, jo sėkmės tikimybė apie 16 proc. Tai reiškia daug nesėkmingų bandymų ir daug embrionų, kurie nesivysto. Klonai taip pat gali turėti sveikatos problemų.
Tyrimuose pastebėta didesnė jauniklių mirtingumo rizika ir įvairūs raumenų bei kaulų sutrikimai. Nors žinios apie klonų sveikatą plečiasi, dar daug ko nežinome. Jei donoras turėjo paveldimų ligų ar polinkį joms, klonas tai paveldės taip pat. Todėl sprendimas klonuoti turi būti vertinamas per ilgalaikės gyvūno gerovės prizmę.
Etika ir kaina
Klonavimas kelia etinių klausimų, nes augintiniai negali sutikti, kad jų audiniai būtų naudojami klonams sukurti. Audinių paėmimas iš gyvo gyvūno gali sukelti skausmą, o mėginių laikymas reikalauja papildomų išlaidų.
Metodas reikalauja kiaušialąsčių donorų ir surogatinių patelių, o tai yra invazinės procedūros su hormoniniais ir chirurginiais etapais. Nėštumas ir gimdymas surogatėms gali būti sudėtingi, pasitaiko praradimų ir komplikacijų.
Prie viso to prisideda didžiulė kaina, dažniausiai viršijanti 50 tūkst. JAV dolerių. Tie pinigai galėtų padėti daugeliui gyvūnų prieglaudose, kuriems trūksta namų ir meilės.
Augintiniai yra šeimos dalis, todėl noras juos susigrąžinti suprantamas. Tačiau klonavimas negarantuoja tokio paties draugo ir kartu sukuria rizikų gyvūnams. Dažniausiai prasmingiau savo laiką, rūpestį ir lėšas skirti tam, kad augintinio gyvenimas būtų kuo laimingesnis. Tokia patirtis ir prisiminimai tampa tikriausiu mylimo gyvūno palikimu.
