„Perseverance“ marsaeigis jau penktus metus važinėja po Jezero kraterį Marse ir kantriai renka duomenis apie planetos praeitį. Rugsėjo pradžioje jo kelionėje pasitaikė akimirka, kuri vėl sujudino mokslininkų bendruomenę. Nedidelis, bet keistos kilmės objektas gali tapti svarbia misijos istorijos dalimi.
Viskas prasidėjo nuo to, kad aplinkoje, pilnoje plokščių ir suirusių uolienų, atsirado vienas aiškiai išsiskiriantis akmuo. Jis atrodė tarsi svetimas Marso peizažui ir net priminė stačią, lyg nuleistą iš dangaus struktūrą. Marsaeigis jį užfiksavo praleidęs marse 1 612 soliu, tai yra Marso paros atitikmeniu misijoje.
Pirmieji matavimai rodo, kad šis radinys greičiausiai nėra vietinės kilmės. Jei įtarimai pasitvirtins, tai bus pirmasis meteoritinis objektas, kurį aptiko būtent „Perseverance“. Tokia išvada padeda suprasti, kaip dažnai ir kokie kosminiai kūnai pasiekdavo Raudonąją planetą.
Neįprastas radinys Jezero krateryje
Akmuo pavadintas „Phippsaksla“ ir iš karto patraukė dėmesį, nes visiškai nederėjo su aplinkinėmis uolomis. „Mastcam Z“ kamera fiksavo jį tarp įprastų Marso nuolaužų, o pats objektas stovėjo beveik vertikaliai. Tokia padėtis ir išvaizda leido manyti, kad jis čia atkeliavo iš kosmoso.
Toliau darbą perėmė „SuperCam“, prietaisas, kuris lazeriu nuskaito uolienų sudėtį. Tyrimas parodė, kad akmens pagrindas yra geležis ir nikelis. Būtent toks derinys būdingas didelių asteroidų branduoliams, todėl Marse jis laikomas itin netipišku.
Kodėl meteoritai Marse išlieka geriau?
Marsas turi labai retą atmosferą, tad kosminiai kūnai čia nesudega ir nesprogsta taip, kaip dažnai nutinka Žemėje. Dėl to jie nusileidžia beveik sveiki ir gali išlikti nepakitę milijonus metų. Geologams tai vertinga, nes tokie akmenys pasakoja apie visos Saulės sistemos istoriją.
Ankstesni marsaeigiai tokių radinių turėjo daugiau. „Curiosity“ aptiko didelius geležinius fragmentus, o „Opportunity“ ir „Spirit“ taip pat rado ne vieną kosminės kilmės gabalą. Todėl mokslininkus ilgai stebino, kodėl Jezero krateryje jų beveik nematyti.
Ką tai reiškia misijai?
„Phippsaksla“ gali paaiškinti šį trūkumą, nes kraterį milijardus metų veikė erozija, nuogulų pernaša ir užnešimas. Seno meteoritų lietaus pėdsakai galėjo būti užkasti arba suskaldyti ir tapti nepastebimi. Šis akmuo išliko atviras ir vientisas, todėl tapo laimingu sutapimu.
Vis dėlto meteoritai yra tik šalutinis misijos siužetas. Pagrindinis „Perseverance“ tikslas yra ieškoti cheminių ženklų, rodančių galimą senovinį gyvybės pėdsaką buvusiame ežere. Naujas radinys praplečia kraterio istorijos paveikslą ir rodo, kad Marsas geba ilgai saugoti net atvykėlių medžiagą, o tai suteikia vilties aptikti ir trapesnius praeities įrodymus.
