Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą vis labiau prilyginamas istorinėms katastrofoms. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis įsitikinęs, kad tai ne tik geopolitinė agresija, bet ir neoimperialistinės ideologijos padarinys, kuris gali baigtis taip, kaip Sovietų Sąjungai baigėsi Afganistane.
Savo interviu Lenkijos žiniasklaidai ministras nubrėžė aiškią paralelę tarp 1979 metų sovietų invazijos į Afganistaną ir 2022 metų Rusijos puolimo prieš Ukrainą.
Abi situacijos, pasak diplomato, pasižymi tuo pačiu modeliu – agresija, neadekvatus pasitikėjimas savo jėgomis ir izoliacija nuo pasaulio. Ir nors Ukrainos kova šiandien atrodo kur kas sėkmingesnė nei anuometinė Afganistano gynyba, galutinis rezultatas gali būti panašus – imperijos griūtis.
Ministro teigimu, Vakarų šalių pagalba Ukrainai yra lemiamas veiksnys. Tai, ko trūko Afganistanui, šiandien turi Ukraina – sąjungininkus, logistiką ir politinį užnugarį. Pasak jo, būtent ši pagalba gali nulemti, kada ir kaip baigsis šis karas – ne iškart, bet tuomet, kai viena pusė paprasčiausiai praras galimybę kariauti.
Rusijos karas – neoimperializmo išraiška
Pasak Radoslawo Sikorskio, Rusija jau kurį laiką plėtoja agresyvią, ekspansionistinę ideologiją, kuri primena XX a. pradžios imperines ambicijas. Ši ideologija, pasak jo, tapo pagrindu vidaus propagandai, paveikusiai visus – nuo karių iki vaikų.
Ministras teigia, kad tokia politika neatsirado per naktį – tai nuoseklus procesas, prasidėjęs nuo agresijos prieš Gruziją, dabar peraugęs į plataus masto invaziją Ukrainoje. Jo žodžiais, tai sąmoningas žingsnis link autoritarinio, uždaros valstybės modelio, kuris pavojingas visam regionui.
Jis įspėjo, kad ši ideologija nėra tik vidaus reikalas – tai aktyviai eksportuojama grėsmė, kuriai reikia kolektyvinio atsako. Kitaip, pasak ministro, Vakarų pasaulis gali prarasti strateginį stabilumą.
Paralele su Sovietų Sąjungos žlugimu
Sikorskis priminė, kad 1979 metais Sovietų Sąjunga įžengė į Afganistaną su panašiu pasitikėjimu ir militariniu spaudimu. Devynerius metus trukęs karas pareikalavo milžiniškų resursų, sukėlė tarptautinę izoliaciją ir galiausiai tapo viena iš priežasčių, lėmusių visos imperijos žlugimą.
Ministras pabrėžė, kad tuo metu mažai kas tikėjo, jog afganai galės pasipriešinti Raudonajai armijai. Ir vis dėlto, pasipriešinimas įvyko. Dabar, jo teigimu, Ukraina turi gerokai daugiau šansų, nes ginkluota ir remiama Vakarų.
Pasak diplomato, dabartinė situacija skiriasi tuo, kad Ukraina yra moderni valstybė, su stipria valia gintis, o jos partneriai – galingos NATO šalys. Tai leidžia tikėtis, kad karo baigtis priklausys ne nuo Rusijos grėsmės, o nuo Vakarų ryžto.
Kova pareikalaus ekonominio ir pramoninio pajėgumo
Kalbėdamas apie karo perspektyvas, Sikorskis akcentavo, kad svarbiausias veiksnys dabar – ekonominis atsparumas ir pramoninė bazė. Jo teigimu, Ukraina planuoja išlikti kovoje bent trejus metus, o tai reiškia, kad sąjungininkai privalo užtikrinti nenutrūkstamą paramą.
Ministras atkreipė dėmesį, kad karai retai baigiasi vienos pusės karine pergale. Dažnai jie baigiasi tuomet, kai viena pusė paprasčiausiai praranda galimybes tęsti kovą. „Kaip baigėsi Pirmasis pasaulinis karas? Viena pusė pritrūko resursų. Šis karas gali baigtis taip pat“, – sakė jis.
Jis taip pat priminė, kad pasirinkimas tarp „ginklų ar sviesto“ tampa vis aktualesnis – valstybės turi nuspręsti, kiek aukoti vidaus komforto, kad išsaugotų regiono saugumą.
