Sistema gali nesuveikti laiku: krizės atveju pagalba gali nepasiekti gyventojų

Valstybės pasirengimas krizėms dažnai vertinamas teoriškai – planai, dokumentai, strategijos. Tačiau realybė paaiškėja tik tada, kai į tai pažvelgiama praktiškai. Naujausias auditas kaip tik ir parodė, kad tarp planų ir tikrovės yra nemaža spraga.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad rezervas egzistuoja ir sistema veikia. Tačiau giliau pažvelgus matyti, jog dalis sprendimų buvo priimti neatsižvelgiant į realias grėsmes ar galimus scenarijus.

Ir tai kelia gana paprastą, bet svarbų klausimą – ar krizės atveju viskas tikrai veiktų taip, kaip numatyta popieriuje?

Atsargos gali nepasiekti žmonių laiku

Valstybės kontrolės išvada gana aiški – yra rizika, kad atsargos gyventojų gali nepasiekti laiku arba apskritai jų nepasiekti.

Didelė problema slypi pačiose saugojimo vietose. Tik apie 10 proc. jų parinktos įvertinus realias grėsmes.

Tai reiškia, kad dauguma sandėlių gali būti netinkamose vietose – pavyzdžiui, teritorijose, kurios ekstremalių situacijų metu būtų evakuojamos arba taptų neprieinamos.

Logistika – silpnoji grandis

Kita svarbi detalė – atsargų paskirstymas. Jis nėra tolygus, o jų pristatymas nėra paremtas aiškiais krizių scenarijais.

Paprasčiau tariant, nėra iki galo aišku, kaip viskas vyktų realioje situacijoje. Iš kur, kada ir kaip atsargos pasiektų konkrečius žmones.

Jei sandėliai yra nutolę, transportavimas gali užtrukti. O krizės metu kiekviena valanda gali būti kritiškai svarbi.

Maisto atsargos – tik „popieriuje“

Ypač išsiskiria maisto klausimas. Skirtingai nei medicinos ar civilinės saugos priemonės, maisto rezervas realiai nekaupiamas.

Vietoje to remiamasi sutartimis su privačiais tiekėjais. Tai reiškia, kad krizės metu nėra garantijos, jog maisto pakaks visiems regionams.

Tokiu modeliu tikimasi, kad sistema suveiks, tačiau realios krizės dažnai parodo, kad tiekimo grandinės gali nutrūkti.

Savivaldybių vaidmuo – neaiškus

Pagal dabartinę sistemą pirmas tris dienas gyventojai turėtų pasirūpinti savimi patys. Vėliau įsitrauktų savivaldybės, o tik po to – valstybės rezervas.

Tačiau čia iškyla kita problema – dauguma savivaldybių atsargų nekaupia. Be to, nėra aiškaus teisinio įpareigojimo tai daryti.

Tai sukuria situaciją, kurioje atsakomybė tarsi paskirstyta, bet realiai – iki galo neapibrėžta.

Reikia ne tik planų, bet ir realių sprendimų

Auditoriai siūlo gana konkrečius žingsnius – keisti atsargų saugojimo vietas, jas decentralizuoti ir priartinti prie gyventojų.

Taip pat planuojama iki rudens parengti sandėlių plėtros strategiją, kuri turėtų būti įgyvendinta iki 2030 metų.

Tačiau čia svarbiausia ne pats planas, o jo įgyvendinimas. Nes krizės atveju svarbu ne tai, kas parašyta dokumentuose, o tai, kas veikia realybėje.

Paprasta išvada – pasirengimas dar nepakankamas

Šis auditas nepalieka daug vietos interpretacijoms. Sistema egzistuoja, tačiau ji nėra iki galo paruošta realioms situacijoms.

Tai nereiškia, kad viskas neveikia. Bet reiškia, kad yra nemažai vietų, kur reikia rimtų patobulinimų. Ir kol tie sprendimai nebus įgyvendinti, klausimas dėl realaus pasirengimo išlieka atviras.