Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad stovėjimo aikštelė – tai viena saugiausių vietų vairuotojui. Greitis mažas, kelio atkarpos trumpos, viskas atrodo paprasta. Tačiau būtent ten kasdien įvyksta dešimtys smulkių, bet nemalonių incidentų: įbrėžti buferiai, susidūrę šonai, nulaužti veidrodėliai ar net partrenkti pėstieji.
Ir svarbiausia – dauguma šių situacijų įvyksta dėl tų pačių, nuolat pasikartojančių klaidų. Didžiausia problema ta, kad stovėjimo aikštelėje žmonės atsipalaiduoja.
Atrodo, kad pavojų nėra, todėl dėmesys sumažėja, sprendimai daromi paskubomis, o aplinkoje daug blaškymo: pirkėjai su vežimėliais, vaikai, telefonai, garsai. Šioje sumaištyje viena maža klaida virsta realia žala. O jei jos galima išvengti – kodėl to nepadarius?
Važiavimas atbulomis be tikro dėmesio
Tai turbūt dažniausia klaida, kuri baigiasi trenksmu. Vairuotojas pajuda atgal iš stovėjimo vietos, bet neįsitikina, kad kelias laisvas. Gal per greitai, gal be žvilgsnio į veidrodėlius, o gal manė, kad spės.
Tokiais atvejais neretai nepastebima šalia stovinčios ar važiuojančios transporto priemonės, praeinančio žmogaus ar net stulpelio. Nors daugelis automobilių turi parkavimo kameras ar signalizavimo sistemas, pasikliauti vien jomis – klaida.
Vienas staigus judesys be galvos pasukimo ir per vėlu. Todėl labai svarbu ne tik žiūrėti į ekraną, bet ir fiziškai apsidairyti. Ir dar – viską daryti lėtai. Aikštelėje greitis neturi reikšmės, bet atsargumas – būtinas.
Parkavimas „iš jausmo“, be aiškaus matymo
Yra vairuotojų, kurie parkavimui neskiria dėmesio – tiesiog įvažiuoja į vietą remdamiesi įpročiu arba intuicija. Tačiau kiekviena situacija skirtinga: kitoks šviesos kampas, kita šalia stovinti transporto priemonė, siauresnis tarpas. Tokiais atvejais dažnai pasitaiko lengvi šonų prisilietimai, buferio užkabinimai ar įbrėžimai.
Jei mašina turi parkavimo jutiklius – naudokite. Jei ne – stabdykite dažniau, išlipkite, pasižiūrėkite. Kartais du papildomi metrai pėsčiomis atneša daugiau ramybės nei bandymas įsisprausti tarp dviejų džipų ten, kur net durelių atidaryti neįmanoma.
Pėstieji ir vaikai – nepastebimi, bet visada arti
Trečioji klaida – ignoravimas to, kas vyksta aplink. Aikštelėje pilna gyvybės: žmonės išlipa iš automobilių, grįžta iš parduotuvės, vaikai bėgioja, kažkas stumia vežimėlį. Dauguma incidentų įvyksta todėl, kad vairuotojas koncentruojasi tik į laisvą vietą arba važiuoja atbulomis, nesitikėdamas nieko kelyje.
Pavojingiausios situacijos, kai vaikšto vaikai. Jie maži, neprognozuojami ir dažnai nepastebimi per galinius langus. Todėl prieš judant atgal reikia palaukti, įsiklausyti, stebėti. Net jei atrodo, kad kelias tuščias – geriau įsitikinti kelis kartus.
Stovėjimo aikštelėse niekas neskuba, bet būtent dėl to atsipalaiduojame. Tos trys klaidos – ne techninės, o žmogiškos. Ir jų išvengti nesunku: šiek tiek daugiau dėmesio, šiek tiek mažiau pasitikėjimo savimi ir šiek tiek daugiau kantrybės.
Nes net smulkus įbrėžimas sugadina dieną, o dažnai ir piniginę. Kai kitą kartą važiuosite į aikštelę, nepamirškite: čia svarbu ne tik kur pastatysite mašiną, bet ir kaip ją ten atvesite.
