NASA astronomams pirmą kartą pavyko aiškiai užfiksuoti rentgeno spindulių vaizdą, kuriame matoma jaunos, į Saulę panašios žvaigždės apsauginė „šarvo“ sritis – astrosfera. Šis atradimas leidžia geriau suprasti, kaip atrodė ir kaip veikė ankstyvoji Saulės sistema, kai Saulė buvo jauna ir gerokai aktyvesnė.
Rentgeno spindulių observatorija „Chandra“ pirmą kartą pateikė aiškų astrosferos – milžiniško karštų dujų „burbulo“ – vaizdą aplink jauną, į mūsų Saulę panašią žvaigždę. Tokie stebėjimai padeda atkurti ankstyvosios Saulės sistemos paveikslą ir geriau suprasti, kokiomis sąlygomis formavosi planetos bei galėjo atsirasti gyvybė.
Tyrimo objektas – žvaigždė HD 61005, esanti maždaug už 120 šviesmečių nuo Žemės. Pagal masę ir paviršiaus temperatūrą ji labai panaši į Saulę, tačiau yra gerokai jaunesnė – jos amžius siekia apie 100 milijonų metų. Palyginimui, Saulės amžius yra maždaug 4,6 milijardo metų.
„Chandra“ duomenys rodo, kad aplink HD 61005 driekiasi didžiulė karštų dujų sritis – astrosfera. Ji susidaro tuomet, kai stiprus žvaigždės vėjas, sudarytas iš įelektrintų dalelių, susiduria su aplinkine tarpžvaigždine terpe – dujomis ir dulkėmis. Panaši struktūra supa ir Saulę: helosfera, kuri iš dalies saugo Saulės sistemą nuo galaktinių kosminių spindulių.
NASA teigimu, tai pirmasis rentgeno spinduliuotės pagrindu gautas patvirtinimas, kad į Saulę panaši žvaigždė turi aiškiai apibrėžtą astrosferą. Rentgeno spinduliai sklinda iš srities, kur greitos žvaigždinio vėjo dalelės sąveikauja su gerokai šaltesnėmis tarpžvaigždinėmis dujomis. Būtent šis labai silpnas, išsisklaidęs švytėjimas leido tyrėjams nustatyti viso „burbulo“ ribas.
Analizuodami duomenis, mokslininkai nustatė, kad HD 61005 žvaigždinis vėjas yra maždaug tris kartus greitesnis už dabartinį Saulės vėją. Dėl to susiformavusi astrosfera yra beveik 25 kartus tankesnė nei mūsų helosfera. Be to, tarpžvaigždinė terpė, supanti šią žvaigždę, yra maždaug tūkstantį kartų tankesnė nei ta, kuri supa Saulės sistemą. Toks tankis sustiprina dalelių sąveiką ir padaro rentgeno spindulių signalą pakankamai ryškų, kad jį būtų galima užfiksuoti.
Pagrindinis tyrimo autorius Keri Lisse iš Džonso Hopkinso universiteto pabrėžė, kad naujieji duomenys padeda geriau suprasti, kaip per milijardus metų kito Saulės aktyvumas ir kaip jos žvaigždinis vėjas sąveikavo su galaktine aplinka. Tai leidžia tiksliau įvertinti sąlygas, kuriomis formavosi mūsų planetų sistema.
Astronomai HD 61005 praminė „Mole“ („The Moth“) dėl savito, į sparnus panašaus nuolaužų disko pavidalo, aiškiai matomo infraraudonųjų spindulių diapazone. Šio disko ir astrosferos tyrimai padeda įvertinti, kaip stiprus jaunos Saulės vėjas galėjo paveikti besiformuojančias planetas, jų atmosferas ir prielaidas, būtinas gyvybei atsirasti.
Tokie atradimai ne tik plečia mūsų supratimą apie kitų žvaigždžių sistemas, bet ir leidžia geriau įvertinti, kiek unikali arba, priešingai, tipiška Visatos mastu yra mūsų pačių Saulės sistema.
