Žemės magnetinis laukas, mūsų nematoma apsauginė skraistė, patiria reikšmingus pokyčius, kurie kelia susirūpinimą mokslininkams. „Pietų Atlanto anomalija“, tai silpnesnio magnetinio lauko zona, tai pastaraisiais metais sparčiai plečiasi.
Tai bloga žinia kosminėms technologijoms, nes šis reiškinys gali turėti tiesioginės įtakos palydovų veikimui ir duomenų saugumui. Nuo 2014 metų „Pietų Atlanto anomalijos“ plotas padidėjo tiek, kad prilygsta beveik pusei Europos teritorijos.
Pokyčiai nėra tolygūs, tai ypač greitas lauko silpnėjimas vyksta pietvakarinėje Afrikos dalyje. Mokslininkai fiksuoja, kad anomalija ima skilti į dvi atskiras sritis, o tai gali lemti dar sudėtingesnius padarinius orbitiniams įrenginiams.
Šis reiškinys nėra naujas, „Pietų Atlanto anomalija“ buvo pastebėta dar XIX amžiuje, pietrytinėje Pietų Amerikos dalyje. Būtent čia Žemės magnetinis laukas priartėja prie paviršiaus iki maždaug 200 kilometrų, kai įprastai jis būna apie 650 kilometrų aukštyje. Šis skirtumas lemia didesnį kosminės spinduliuotės poveikį palydovams.
Pavojus palydovams ir kosminėms misijoms
Palydovai, skriejantys virš šio regiono, patiria žymiai didesnę radiacijos dozę. Didelės energijos protonai gali sukelti vadinamuosius vienkartinius sistemos gedimus, o kraštutiniais atvejais, tai nuolatinius įrangos pažeidimus. Tokie incidentai jau ne kartą paveikė veikiančias misijas, įskaitant „Tarptautinę kosminę stotį“.
Pavyzdžiui, „GEDI“ detektorius, matuojantis Žemės miškų struktūrą, dažnai nustoja veikti skriedamas per anomalijos zoną. Energijos tiekimo sistemos čia persikrauna maždaug kartą per mėnesį, o tai lemia kelių valandų duomenų praradimą. Nors šie gedimai nėra nuolatiniai, jie apsunkina brangių kosminių tyrimų eigą.
Kaip ginasi kosmoso operatoriai
Vienintelė patikima apsaugos strategija yra iš anksto išjungti neesminius įrenginius skrydžio per anomaliją metu. Tai brangus, bet būtinas sprendimas, padedantis apsaugoti techniką, kainuojančią milijonus dolerių. Tokia praktika tapo standartine visose „NASA“ ir „ESA“ misijose.
Mokslininkai aiškina, kad šios anomalijos priežastys slypi giliai Žemės gelmėse, tai maždaug 3 000 kilometrų po paviršiumi. Ten tekantis skystas geležies vandenynas generuoja planetos magnetinį lauką.
Po anomalijos sritimi aptikti regionai, kuriuose magnetizmas tarsi apsiverčia ir grįžta atgal į planetos vidų. Vienas iš tokių regionų juda į vakarus virš Afrikos, todėl toje dalyje laukas silpnėja greičiausiai.
Pokyčiai visame pasaulyje
Europos kosmoso agentūros misija „Swarm“, veikianti nuo 2013 metų, nuolat matuoja Žemės magnetinio lauko pokyčius. Duomenys rodo, kad virš Kanados laukas šiek tiek susilpnėjo, o stipriausias regionas sumažėjo teritorija, prilygstančia Indijai.
Tuo tarpu virš Sibiro laukas sustiprėjo ir išsiplėtė maždaug Grenlandijos dydžio plotu. Šie pokyčiai susiję su šiaurinio magnetinio poliaus slinkimu Sibiro kryptimi.
Nors šiandien „Pietų Atlanto anomalija“ tiesiogiai žmonių gyvenimui grėsmės nekelia, jos nuolatinis augimas reikalauja nuolatinės stebėsenos. „Swarm“ palydovai išlieka visiškai funkcionalūs ir suteikia viltį, kad stebėjimai bus tęsiami bent iki 2030 metų, padedant žmonijai geriau suprasti, kaip keičiasi mūsų planetos magnetinis skydas.
