Prancūzės ir japonės, regis, žino ypatingą paslaptį, padedančią joms grakščiai ir dailiai senti. Šio reiškinio priežastis dažnai slypi ne išskirtinėje odos priežiūroje ar ypatinguose genuose, o viename kultūriniame įprotyje, susijusiame su maistu – sąmoningu valgymu.
Tyrimai rodo, kad žmonės, valgantys sąmoningai, gali suvartoti iki 30 % mažiau kalorijų ir kartu jaustis labiau patenkinti savo mitybos įpročiais. To rezultatas – mažesnė nutukimo rizika, geresnis virškinimas ir lengvesnis, harmoningesnis senėjimas.
Kokybė svarbiau už patogumą
Prancūzų ir japonų kultūrose pirmenybė dažniausiai teikiama šviežiam, natūraliam maistui. Produktai neretai perkami turguose, o ne vien didžiuosiuose prekybos centruose. Dažnai pasirenkama sezoninė produkcija, o patiekalai gaminami nuo pradžių, naudojant paprastus, bazinius ingredientus.
Moksliniai duomenys sieja dažnesnį maisto gaminimą namuose su palankesniais sveikatos rodikliais: moterys, kurios namuose gamina bent penkis kartus per savaitę, dažniau pasižymi mažesniu uždegiminių procesų lygiu organizme, o tai siejama su lėtesniu senėjimu.
Socialinis valgymo aspektas
Prancūzijoje ir Japonijoje valgymas dažnai yra socialinis įvykis. Šeimos susirenka prie bendro stalo, draugai užsibūna ilgiau, o pokalbiai vyksta natūraliai ir be skubos.
Psichologai pabrėžia, kad valgymas drauge skiriasi nuo valgymo vienumoje: kai valgome su kitais, dažniau valgome lėčiau, kruopščiau kramtome, labiau įsiklausome į sotumo signalus ir pasitenkiname mažesnėmis porcijomis.
Klausytis alkio, o ne žiūrėti į laikrodį
Prancūzės retai užkandžiauja tarp pagrindinių valgymų. Jos dažniau renkasi sotesnius patiekalus ir baigia valgyti tuomet, kai pasisotina, o valgyti vėl pradeda tik pajutusios tikrą alkį. Japonijoje paplitęs principas „hara hachi bu“ – valgyti tol, kol pajunti, kad esi maždaug 80 % soti.
Toks intuityvus požiūris į mitybą siejamas su mažesniu lėtiniu uždegimu ir oksidaciniu stresu – dviem svarbiais senėjimo veiksniais. Tyrimai taip pat rodo, kad intuityvaus valgymo praktika gali būti susijusi su žemesniu streso hormono kortizolio lygiu ir geresniais medžiagų apykaitos rodikliais.
Mėgavimasis be kaltės jausmo
Prancūzės ir japonės dažniau mėgaujasi maistu be varginančio kaltės jausmo. Jos gali valgyti šokoladą ar desertus, tačiau tai daro sąmoningai, mažesnėmis porcijomis, neįsitraukdamos į persivalgymo ir griežto ribojimo ciklą.
Nuolatinis kaltės ir gėdos jausmas, priešingai, gali skatinti organizmo uždegimines reakcijas, kurios ilgainiui atsispindi ne tik savijautoje, bet ir išorėje.
Platesnis valgymo kultūros vaizdas
Prancūzijoje ir Japonijoje maistas dažnai suvokiamas kaip menas, tradicija ir ryšio kūrimo priemonė. Tyrimai rodo, kad kultūrose, kuriose valgymo metas laikomas svarbia dienos dalimi, dažniau fiksuojamas mažesnis depresijos, nerimo ir su amžiumi siejamo pažintinių funkcijų silpnėjimo lygis.
Tokiose visuomenėse maistas nėra tik kūno „kuras“. Tai būdas pasirūpinti savimi, palaikyti santykius ir išlikti gyvybingoms net bėgant metams.
