Nuo pat karo pradžios Kremlius nuolat kalbėjo apie raudonąsias linijas – griežtus įspėjimus, ką darys, jei Vakarai peržengs tam tikras ribas.
Tačiau, pasak saugumo eksperto ir istoriko Dmitrijaus Miničo, šie grasinimai pasirodė esantys tušti. Rusija ne tik nepateisino savo griežtos retorikos konkrečiais veiksmais, bet ir stipriai apsiskaičiavo dėl Vakarų ryžto remti Ukrainą.
Per interviu su Prancūzijos dienraščiu „Le Figaro“ Sorbonos universiteto dėstytojas Minič teigė, kad Maskva akivaizdžiai neįvertino nei ukrainiečių pasipriešinimo, nei europiečių bei amerikiečių solidarumo su Kyjivu. Pasak jo, Vakarai peržengė ne vieną iš Rusijos iškeltų raudonųjų linijų, ir tai atskleidė, kad tie perspėjimai tėra garsūs žodžiai be tikro pagrindo.
Nesugebėjimas paremti grasinimų veiksmais
Pasak Miničo, Rusija savo agresyvią branduolinę retoriką galėjo paremti bent jau demonstratyviais žingsniais – pavyzdžiui, perkeliant branduolines kovines galvutes į bazes ar karinius dalinius ir tai pateikiant kaip įspėjamąjį signalą. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Priešingai – realūs Maskvos veiksmai dėl atgrasymo buvo saikingi ir netgi atsargūs.
Nepaisant to, kad Putinas ne kartą viešai grasino branduoliniu atsaku, Kremlius niekada rimtai nesvarstė tokio ginklo panaudojimo. „Maskva niekada nematė savęs kaip pakankamai silpnos, o Ukrainos – kaip pakankamai stiprios, kad pateisintų branduolinį smūgį“, – aiškino Minič.
Vakarai nepasitraukė – jie susivienijo
Vienas svarbiausių Rusijos strategijos apsiskaičiavimų, anot eksperto, buvo prielaida, kad Vakarai suskils ar liks nuošalyje. Bet atsitiko priešingai – Jungtinės Valstijos, Europos Sąjunga ir kitos šalys ne tik toliau siuntė ginkluotę, bet ir įvedė plačias sankcijas Maskvai.
Branduoliniai grasinimai gal ir sulaikė tiesioginį Vakarų karinį įsitraukimą, tačiau nesustabdė nei paramos Ukrainai, nei ekonominio spaudimo.
Šis neatitikimas tarp grasinimų ir realių veiksmų, pasak Miničo, stipriai pakenkė Rusijos patikimumui tarptautinėje arenoje. Kai žodžiai kartojasi, bet po jų neseka veiksmai – niekas į juos nebežiūri rimtai.
Nauja Rusijos doktrina – mažesnė slenkstis, bet ne didesnė tikimybė
Po reputacijos praradimo Rusija peržiūrėjo savo branduolinę politiką. 2024 metų lapkritį Putinas pasirašė dekretą, kuriuo buvo pakeista branduolinio atgrasymo doktrina. Naujai įtvirtinta, kad branduolinis ginklas gali būti panaudotas net ir prieš įprastinę ataką, jeigu ji keltų kritinę grėsmę Rusijos ar jos sąjungininkų, kaip Baltarusija, suverenitetui arba teritoriniam vientisumui.
Miničas paaiškino, kad šis naujas principas tėra būdas pateisinti būsimas imperines ambicijas – ne tik Ukrainos atžvilgiu, bet ir galimus geopolitinius spaudimus Baltijos šalims, Suomijai, Moldovai ar Lenkijai. Tačiau net ir su šiuo palengvintu kriterijumi reali branduolinio smūgio tikimybė, anot eksperto, išlieka menka.
Kada Maskva galėtų iš tikrųjų svarstyti branduolinį ginklą?
Pasak Miničo, branduolinis ginklas taptų realiu scenarijumi tik tuo atveju, jei Kremlius jaustų, jog pralaimi negrįžtamą konvencinį karą prieš žymiai stipresnį priešą. Tai reikštų, kad Rusija jaustųsi esanti ant žlugimo ribos – jei būtų akivaizdus pavojus, jog jos teritorija bus užimta arba režimas nuverstas iš išorės.
Taigi, nors grasinimai nedingsta iš retorikos, tikrovėje jų svoris sumenko. Ir tai, kaip teigia ekspertas, yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Kremlius dabar ieško naujų būdų, kaip išlaikyti įtaką regione – net jei tam reikia kurti naujas taisykles žaidimui, kuriame jis jau pralaiminėja.
