Eilinis 2025 metų spalio rytas prasidėjo dar viena neramia naujiena – dar viena ataka, dar vienas smūgis, dar viena baimės dozė. Karo šešėlis, kadaise atrodęs tolimo konflikto kontūru Rytų Europoje, vis labiau slenka per visą žemyną. Net ir tie, kurie ilgai manė, kad tai jų neliečia, šiandien priversti klausti: ar šita žiema taps slenksčiu, kurį peržengus nebeliks neutralių stebėtojų?
Karo fone gyvename jau beveik trejus metus. Įvykiai Ukrainoje keitėsi – nuo šoko iki ilgos ištvermės, nuo vilčių iki nuovargio. Bet ši žiema, pasak daugelio analitikų ir saugumo ekspertų, gali tapti lemtinga. Ne todėl, kad kažkas nulems viską vienu mostu, o todėl, kad per šaltį, tamsą ir išsekimą dažniausiai priimami pavojingiausi sprendimai.
Ir kai vis daugiau oro antskrydžių pasiekia gilesnes Rusijos vietas, kai Ukraina nebebijo taikytis į objektus už tūkstančių kilometrų, kai Europos gynybos biudžetai kyla sparčiau nei infliacija – akivaizdu, kad tai nebe lokalus konfliktas. Tai tapo tiltu į visai kitą geopolitinę erą. Ir šio tilto viduryje – mes visi.
Žiema kare visada buvo ypatinga ir pavojinga
Žiemos metai dažniausiai tampa lūžio tašku ne tik dėl oro sąlygų, bet ir dėl išsekimo. Kariaujančios pusės pasiekia ribą – tiek techninę, tiek žmogiškąją. Nuovargis kaupiasi, logistika komplikuojasi, spaudimas dėl rezultatų auga. Istorija rodo – būtent žiemos mėnesiais neretai priimami drastiški sprendimai, kurių pasekmės jaučiasi dar ilgai.
Šią žiemą Ukraina tikėtina vėl bus atakuojama per energetinę sistemą – kaip ir praėjusiais metais. Tačiau dabar Kijevas geriau pasiruošęs, o Vakarų sąjungininkai – labiau įsitraukę. Vis daugiau šalių ne tik siunčia pagalbą, bet ir atvirai kalba apie būtinybę permąstyti gynybos strategijas.
Nerimas kyla ir dėl to, kad Rusija naudojasi šaltuoju sezonu ne tik kariniu spaudimu, bet ir bandymais destabilizuoti situaciją už Ukrainos ribų – informacinėmis atakomis, migracijos srautų manipuliacijomis, kibernetiniais išpuoliais.
Lietuvai tai nėra kažkur toli – tai mūsų saugumo zona
Dar prieš porą metų daugelis lietuvių stebėjo įvykius Ukrainoje su empatija, bet ir su atstumo jausmu. Šiandien situacija pasikeitė. Mūsų geografinė padėtis – tarp Rytų ir Vakarų, NATO rytinis flangas, pasienis su Baltarusija – tai ne teorija, o kasdienė realybė.
Šalies vadovai atvirai kalba apie būtinybę stiprinti karinį pasiruošimą. Krašto apsaugos ministerija per paskutinius mėnesius suaktyvino tiek mobilizacijos planus, tiek pratybas.
Viešojoje erdvėje daugėja kalbų apie gynybos finansavimo didinimą, šauktinių sistemos peržiūrą, atsargos karių sugrąžinimą į aktyvią tarnybą.
Visa tai – ne panika, o pasiruošimas. Ir būtent tokie veiksmai rodo, kad ši žiema gali būti daugiau nei šaltas sezonas. Ji gali tapti momentu, kai kiekviena šalis parodys, ar tik žodžiais palaiko laisvę ir saugumą.
Europa prieš dilemą: padėti dar daugiau ar pradėti derybas?
Europos lyderiai, ypač prieš artėjančius rinkimus kai kuriose šalyse, balansuoja tarp spaudimo padėti Ukrainai dar labiau ir vidinio visuomenės nuovargio. Kuo ilgesnis konfliktas, tuo sunkiau išlaikyti vieningą poziciją. Bet žiema – tai laikas, kai sprendimai tampa ryškesni.
Jei Ukraina bus pajėgi atlaikyti atakas, net ir šaltyje, net ir be masinio puolimo, ji išliks stipria partnerių akyse. Jei ne – vis daugiau balsų kvies ieškoti kompromisų. Tačiau kompromisai karo metu dažniausiai reiškia teritorijų netekimą, žmonių likimų aukojimą ir riziką, kad agresorius pajus laimėjęs.
Ko galime tikėtis jau artimiausiais mėnesiais?
Ekspertai prognozuoja dar didesnę įtampą Rytų Europoje – ne tik dėl veiksmų fronte, bet ir dėl hibridinių grėsmių. Tikėtina daugiau kibernetinių atakų, provokacijų pasienyje, dezinformacijos kampanijų. Žiema dažnai tampa ideali terpė manipuliacijoms – žmonės pavargę, psichologiškai jautresni, informacija sklinda lėčiau.
Vakarų valstybės tęs paramą, bet vis garsiau bus keliamas klausimas: o kas po to? Kas bus, jei karas tęsis dar vienerius metus? Ar turime pakankamai resursų – ne tik karinių, bet ir moralinių?
Lemtinga žiema – ne dėl vienos kovos, o dėl krypties
Ši žiema gali nelemti tiesioginės pergalės ar pralaimėjimo. Bet ji gali parodyti kryptį – ar Vakarai tikrai pasirengę išbūti, ar Ukraina vis dar turi jėgų, ar Rusija vis dar ieškos spragų, o ne taikos.
Lietuvoje svarbu nepanikuoti, bet ir nebūti abejingiems. Informuotumas, pasiruošimas, bendruomeniškumas, parama tiems, kuriems sunku – visa tai ne mažiau svarbu nei bet kuris sprendimas kabinete.
Nes kai žiema slegia ne tik šaltu oru, bet ir karo šešėliu, vienintelis būdas nepalūžti – stovėti tvirtai. Ir tai jau nebe vienos šalies kova. Tai – mūsų visų atsakomybė.
