Pietų Ukrainoje, netoli fronto linijos esančiame Zaporožės mieste, karo kasdienybė vis giliau įsirėžia į žmonių veidus ir mintis. Ir kariai, ir civiliai čia gyvena nuolatiniame išsekime, o kartu su fizinėmis jėgomis nyksta ir motyvacija, ir viltis.
„Le Monde“ žurnalistų parengtame reportaže, piešiamas portretas žmonių, kurie karo akivaizdoje bando išgyventi ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Vienas iš jų – Siergėjus, apie 30-ies buvęs televizijos laidų vedėjas, dabar Ukrainos kariuomenės dronų operatorius.
Į kariuomenę jis įstojo 2024 metų vasarą, po asmeninių permainų gyvenime. Kaip pats sako, gyvenimo posūkis buvo neišvengiamas. Jis jau aštuonis mėnesius tarnauja Zaporožės regione. Jis priklauso tiems laimingesniems kariams, kuriems taikomas rotacijos principas, penkios dienos fronte, penkios – užnugaryje.
Būtent tomis „laisvomis“ dienomis jis stengiasi gyventi kaip įmanoma normaliau – rūpinasi kartu su kitu kariu prižiūrimu kate, žiūri filmus, ilsisi. Tačiau net ir tada, karas vis tiek šalia. Nors jis abejoja, kad JAV administracijos pastangos greitai užbaigs šį konfliktą, Siergėjus tiki savo kariuomenės galimybėmis išlaikyti frontą.
Didžiausias pokytis – technologijos. Dronai, jo teigimu, perėmė pagrindinį vaidmenį mūšio lauke.
„Anksčiau viskas priklausė nuo pėstininkų ir artilerijos. Dabar frontą valdo dronistai. Kovos laukas atrodo apokaliptiškai – sunaikinta žemė, tušti plotai, kuriuos vadiname „mirties zona“. Niekas nuo dronų nepabėgs“, – sako jis.
Šiemet Ukraina planuoja pagaminti iki 5 mln. dronų. Kartu su nauja JAV ir ES parama, Kijevas deda viltis į vidaus gynybos pramonę, kuri jau įgauna pagreitį.
Žmonių motyvacija silpsta
Nepaisant technologinės pažangos, Siergėjus neslepia nerimo dėl vis dažniau pastebimo nuovargio tarp karių. Jis pasakoja apie jaunus šauktinius, kurie neturi pakankamai mokymų ir kuriems vis sunkiau prisiversti vykdyti užduotis fronte.
„Jiems sakoma, kad teritorija švari, bet jie neina. Sako, bijo. Ir aš jų nekaltinu – pats nežinau, ką daryčiau jų vietoje“, – atvirauja karys.
Zaporožės civiliai: gyventi su karo šešėliu
Tuo pat metu Zaporožėje gyvenimą bando tęsti ir civiliai. Viena jų – Ruslana iš okupuoto Melitopolio, šiandien dirbanti vietinėje administracijoje. Ji pripažįsta, kad visi yra pavargę, tiek civiliai, tiek kariai. Bet viltis vis dar gyva.
Miesto kasdienybė, nors ir pertraukiama bombų, nesustoja. Veikia viešosios paslaugos, atidaromos naujos darbo vietos. Neseniai paskelbta apie beveik baigtą ligoninės renovaciją, o tai ženklas, kad net ir esant nuolatinei grėsmei, gyvenimas juda pirmyn.
Bombos krenta, bet žmonės išlieka
Tačiau Rusijos pajėgų atakos nenutrūksta. Vienas paskutiniųjų incidentų įvyko balandžio 21 dieną, kuomet ant gyvenamojo namo kiemo nukrito bomba, žuvo moteris, sužeisti keli žmonės. Po dviejų dienų savanoriai dar rinko griuvėsius, kai vėl pasigirdo oro pavojaus signalas.
Tačiau šį kartą visi jau žinojo, kaip elgtis, skubiai, bet ramiai nusileido į slėptuvę. Tarp jų ir 42 metų Jevgenija Dounda, kurios sūnus, sužeistas per ankstesnį bombardavimą, gydomas vaikų ligoninėje.
„Visi norime taikos, bet niekas tuo netiki. Ir net jei tikėtume, kaip galima turėti taiką, jei negali išsaugoti savo namų ar šalies?“ – klausia ji.
