2025 metų spalio 3 dienos rytą Rytų Ukrainoje įvykęs išpuolis nusinešė talentingo ir apdovanoto prancūzų fotožurnalisto gyvybę. Tai pirmas atvejis nuo 2022 metų vasario, kai Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, kai žurnalistas žuvo dėl tiesioginio bepiločio orlaivio smūgio.
Ši tragedija sukrėtė ne tik tarptautinę žurnalistų bendruomenę, bet ir visą pasaulį, kuris stebi kruviną konfliktą Rytų Europoje. Antoni Lallican – 37 metų profesionalas iš Paryžiaus – žuvo Donbase, vykdydamas užduotį fotoagentūrai „Hans Lucas“. Kartu su juo per tą patį ataką buvo sužeistas Ukrainos žurnalistas Heorgijus Ivančenka.
Abu žiniasklaidos atstovai dėvėjo apsaugines liemenes su aiškiai matomu užrašu „Press“, todėl jų tapatybė kaip žurnalistų buvo nedviprasmiška. Tarptautinė žurnalistų federacija (IFJ) patvirtino, kad tai pirmas kartas, kai žurnalistas žuvo nuo drono atakos Ukrainoje.
Šis įvykis išryškina vis labiau plintančią tendenciją – bepiločių orlaivių naudojimą ne tik prieš karinius objektus, bet ir civilius, tarp jų – ir informacijos rinkėjus bei skleidėjus.
Ne atsitiktinė auka, o tyčinis taikinys
Ukrainos nacionalinės žurnalistų sąjungos prezidentas Sergijus Tomilenka išreiškė susirūpinimą dėl vis labiau išaugusios grėsmės žurnalistams Ukrainoje. Pasak jo, rusų dronai nebeskirsto taikinių – jie medžioja žmones. Tokie smūgiai, anot jo, nėra atsitiktiniai ar šalutiniai nuostoliai, bet sąmoningi bandymai nutildyti tuos, kurie dokumentuoja karo nusikaltimus.
Tyrimas dėl Lallican žūties dar tik prasidėjo. Incidentas įvyko apie 9 valandą 20 minučių vietos laiku. Tai buvo viena iš daugelio dronų atakų tame regione, tačiau pirmoji, pareikalavusi žurnalisto gyvybės.
Patyręs fotožurnalistas ir žmogus su misija
Antoni Lallican buvo ne tik profesionalus fotografas, bet ir žmogus, kuris savo darbu liudijo karo tikrovę. Jo nuotraukos pasirodė tokiuose leidiniuose kaip „Le Monde“, „Le Figaro“, „Libération“, taip pat vokiečių spaudoje – „Der Spiegel“, „Die Zeit“, „Die Welt“.
Į Ukrainą jis pirmą kartą atvyko 2022 metų kovą – vos po kelių savaičių nuo plataus masto invazijos pradžios. Nuo to laiko jis didžiąją laiko dalį praleido dokumentuodamas karo padarinius civiliams gyventojams, miestų griūtis ir žmonių istorijas.
2024 metų sausį Antoni Lallican pelnė prestižinį „Victor Hugo“ apdovanojimą už įsipareigojusios fotografijos ciklą „Staiga dangus aptemo“. Šis reportažas tapo viena iš stipriausių vizualinių karo kronikų, įamžinusių tiek fizinę, tiek emocinę karo žalą.
Prancūzija neteko drąsaus balsuotojo
Notre compatriote, le photojournaliste Antoni Lallican, accompagnait l’armée ukrainienne sur le front de la résistance.
J’ai appris avec une profonde tristesse son décès, victime d’une attaque de drones russes.
J’adresse mes condoléances…
— Emmanuel Macron (@EmmanuelMacron) October 3, 2025
Į šią netektį sureagavo ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Socialiniame tinkle X jis išreiškė gilų liūdesį dėl žurnalisto žūties. Pasak jo, Lallican tapo rusų drono atakos auka, tačiau jo darbas liks gyvas atmintyje.
„Išreiškiu nuoširdžią užuojautą jo šeimai, artimiesiems ir visiems jo kolegoms, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, informuoja mus ir liudija karo realybę“, – rašė Macronas.
Šis atvejis dar kartą primena, kokią didelę riziką kasdien patiria karo zonose dirbantys žurnalistai. Jie nėra kariai, bet tampa taikiniais, nes jų darbas – parodyti tiesą.
Žurnalistai – karo dokumentuotojai, ne kovotojai
Nuo 2022 metų vasario, kai prasidėjo plataus masto karas Ukrainoje, jau žuvo bent 17 žurnalistų. Tai ne tik skaudi statistika, bet ir raginimas pasauliui imtis veiksmų žurnalistų saugumui užtikrinti. Karo zonoje dirbantys spaudos atstovai atlieka misiją – jie fiksuoja istoriją, kuri dažnai būtų nutylėta be jų darbo.
Antoni Lallican žūtis nėra tik dar viena žinia iš fronto. Tai priminimas, kad karas turi veidą, vardą ir pavardę. Tai žmogus, kuris galėjo pasirinkti saugesnį gyvenimo kelią, bet vietoje to rinkosi eiti ten, kur dega. Jo nuotraukos kalbėjo už save – dabar liko kalbėti mums.
Kai kitoje pasaulio pusėje žmonės skaito antraštes apie karą, kažkas jas rašo tiesiog po kulkomis. Lallican buvo vienas iš jų. Ir jo netektis – tai dar viena žaizda ne tik žurnalistikai, bet ir žmoniškumui.
Žurnalistai negali būti taikiniai. Ir pasaulis privalo tai suprasti.
