Ilgą laiką planeta K2 18b buvo laikyta galimu antruoju Žemės analogu. Atmosferoje aptikti vandens garai kėlė vilčių apie globalinį vandenyną, dengiamą vandenilio sluoksniu. Žiniasklaida greitai paskleidė šią idėją, o visuomenė tikėjo gyvybės galimybe. Tačiau nauji tyrimai atskleidė, kad toks scenarijus neatitinka tikrovės.
Ciuricho mokslo instituto (ETH) tyrėjai nustatė, kad tokios planetos ilgą laiką būna magmos vandenynų fazėje, apsuptoje storu vandenilio sluoksniu. Vandenilis jungiasi su deguonimi ir mineralais, todėl vanduo ne kaupiasi paviršiuje, o nusileidžia į planetos gilumą. Rezultatas, tai paviršiuje vandens beveik nėra.
Modeliavimas parodė, kad pradinėse stadijose tokios planetos galėjo turėti daug ledo. Tačiau įvertinus atmosferos ir vidaus sąveiką, galutinis vandens kiekis sumažėja iki vos kelių procentų. Nei vienas iš šimtų modelių neparodė gausių vandenynų. Hipotezė apie vandeningus pasaulius sugriuvo.
Kosmoso paradoksai
Paaiškėjo, kad planetos, susiformavusios toliau nuo žvaigždės, kur daugiau ledo, galiausiai pasirodo esančios sausesnės. Vandenilis atmosferoje reaguoja su deguonimi mineraluose, todėl vanduo formuojasi giliau, o ne paviršiuje. Tuo tarpu arčiau žvaigždės esančios planetos gali turėti daugiau paviršinio vandens. Tai prieštarauja ankstesniam loginiam supratimui.
Tokie atradimai keičia paieškos kriterijus gyvybei tinkamiems pasauliams. Nebepakanka rasti vandenilio atmosferą ar vandens garus. Reikia gilintis į subtilius cheminius procesus, kurie nulemia planetos paviršiaus būklę. Visata pasirodo kur kas sudėtingesnė, nei atrodė iš pradžių.
Paradoksalu, bet Žemė šiame kontekste atrodo tipiška. Nors vandens čia tik 0,02 procento masės, jo pakanka suformuoti vandenynus ir užtikrinti gyvybę. Tai rodo, kad dalis vandens galėjo atsirasti dėl pačios Žemės vidaus ir atmosferos reakcijų.
Naujas požiūris į paieškas
Šie rezultatai verčia iš naujo apibrėžti, kokie pasauliai tinkami gyvybei. Anksčiau pakakdavo atrasti vandenilio atmosferą ir vandens garų pėdsakus, kad skelbtume apie antrąją Žemę. Dabar akivaizdu, kad tokios prielaidos per daug paviršutiniškos.
Astrobiologams tai rimtas iššūkis, tai galimų gyvybei tinkamų planetų sąrašas trumpėja. Nedidelė cheminio balanso klaida gali paversti pasaulį iš gyvybingos planetos į sausringą rutulį. Tačiau kartu tai suteikia galimybę sutelkti dėmesį į realesnius kandidatus.
Nors kai kam tai kelia nusivylimą, mokslininkai pabrėžia, kad reikia atsisakyti mitologinių antrųjų Žemių paieškos. Vietoje jų svarbu tyrinėti mažiau įspūdingus, bet tikresnius pasaulius. Tik tokiu būdu ateities teleskopai padės atrasti reikšmingus, o ne tik triukšmingus rezultatus.
Tolimesni tyrimai
K2 18b istorija parodė, kad kosmosas dažnai paneigia mūsų svajones, bet suteikia tikslesnį požiūrį. Nors milžiniški vandenynai po vandenilio danga greičiausiai neegzistuoja.
Šie tyrimai leidžia aiškiau suprasti, kur ieškoti gyvybės ženklų. Žemė tampa ne išimtimi, o natūralaus cheminio balanso pasekme. Tai įkvepia toliau tyrinėti Visatą, kur galbūt slypi pasauliai, sukūrę pakankamai vandens paviršiuje.
