Rusijos desperacija fronte ir ginkluotės trūkumas pradeda atsiskleisti itin netikėtais būdais. Pasak Turkijos žiniasklaidos, Maskva neseniai kreipėsi į Ankarą su prašymu – supirkti atgal rusiškas priešlėktuvines sistemas S-400, kurias pati Rusija pardavė Turkijai dar 2019 metais.
Tokie prašymai atrodo dar labiau šokiruojantys, turint omenyje, kad Turkija – NATO narė, kurios sprendimas įsigyti rusiškus ginklus 2017 metais sukėlė rimtą konfliktą su JAV.
Dabar, kai Turkija pati vysto savo oro gynybos sistemą ir siekia sušvelninti santykius su Vakarais, galimybė atsikratyti S-400 įrangos gali pasirodyti net naudinga. Tuo metu Rusijai tai – galimybė užkamšyti sparčiai gilėjančias spragas savo arsenale.
Nors oficialaus patvirtinimo iš Ankaros dar nėra, pasirodę pranešimai rodo, kad Turkijos pareigūnai į Maskvos pasiūlymą gali žiūrėti palankiai. Tai – ne tik signalas apie pasikeitusias geopolitines nuotaikas, bet ir ženklas, kad net Kremliaus sąjungininkai nebesijaučia saugiai remdamiesi tik rusiška technika.
S-400 sistemos istorija – nuo pasididžiavimo iki naštos
2017 metais Turkijos sprendimas įsigyti rusiškas S-400 sistemas buvo laikomas geopolitiniu lūžiu. JAV, reaguodamos į šį žingsnį, pašalino Ankarą iš F-35 naikintuvų programos ir pritaikė sankcijas. Tuo metu Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas tvirtino, kad šie ginklai bus pilnai operatyvūs jau 2020 metų pavasarį. Tačiau realybėje sistema taip ir nebuvo aktyviai naudojama.
S-400 niekada nebuvo integruotos į NATO infrastruktūrą, o jų raketoms jau artėja galiojimo pabaiga. Be to, jų priežiūra ir eksploatacija tapo brangiu ir sudėtingu procesu, kuris kelia daugiau rūpesčių nei naudos. Vis daugiau ženklų rodo, kad Turkija nori kuo greičiau išsilaisvinti iš šios techninės ir politinės naštos.
Tuo tarpu Ankara žengia į priekį – vysto savo oro gynybos sistemą „Plieninis kupolas“, kuri turėtų sumažinti šalies priklausomybę nuo užsienio tiekėjų. Tai dar vienas argumentas, kodėl atsisakyti rusiškų S-400 tampa vis logiškesnis sprendimas.
Rusija skuba gelbėtis: kodėl jiems vėl reikia S-400?
Rusijos kariuomenė šiuo metu susiduria su milžiniškais iššūkiais. Oro gynybos sistemos, tokios kaip S-400, yra itin paklausios, ypač kai Ukrainos bepiločiai ir raketos vis dažniau smogia į gilią fronto užnugarį. Dėl to Rusija ieško būdų, kaip papildyti savo atsargas – net jei tam reikia grįžti pas buvusius pirkėjus ir maldauti susigrąžinti tai, ką pardavė prieš kelerius metus.
Turkija nėra vienintelė šalis, kuri patyrė komplikacijų dėl sandorių su Rusija. Pavyzdžiui, Indijos užsakymas dėl S-400 pristatymo buvo dar kartą atidėtas – dabar numatoma, kad sistema pasieks Indiją tik 2026–2027 metais. Tai rodo, jog Maskva sunkiai geba įvykdyti net esamus įsipareigojimus, ką jau kalbėti apie naujus eksportus.
Tokia situacija iš esmės demaskuoja Maskvos propagandą, kuri vis dar bando parodyti pasauliui, kad Rusija valdo situaciją fronte ir išlieka stipri. Tačiau kai šalis priversta prašyti ginklų grąžinimo iš NATO narių – tai aiškus ženklas, kad realybė gerokai niūresnė.
Geopolitinė pusiausvyra ir Turkijos pasirinkimas
Jeigu Turkija nuspręstų atiduoti S-400 Rusijai, tai būtų ne tik techninis sprendimas, bet ir politinis signalas. Vis dar ieškoma būdų, kaip atnaujinti santykius su JAV, įsigyti F-16 naikintuvus ar net grįžti į F-35 programą. Atsikratymas S-400 sistemomis galėtų būti žingsnis link šių tikslų.
Kita vertus, tokia strategija gali būti vertinama kaip dviguba nauda: Turkija pašalina nenaudingą ir brangią įrangą bei sustiprina savo pozicijas Vakaruose. Tuo tarpu Rusija, nors ir gauna laikiną palengvėjimą, vis labiau priklauso nuo žemėjančių sprendimų, rodančių silpnumą, o ne jėgą.
Ankstesnės diskusijos dėl S-400 likimo rodo, kad tai nėra pirmas kartas, kai šis klausimas kyla tarptautinėje arenoje. 2023 metais JAV siūlė Turkijai perduoti S-400 Ukrainai, tačiau tuomet Ankara kategoriškai atsisakė. Dabartinis kontekstas gali būti visiškai kitoks.
Kas laukia toliau?
Ši istorija dar nėra baigta. Nors oficialaus sprendimo iš Turkijos pusės dar nėra, viskas rodo, kad derybos vyksta. Abi pusės turi savo interesų – Maskva desperatiškai ieško papildymų savo ginkluotės sandėliuose, o Ankara siekia nutraukti brangiai kainuojančią ir diplomatiškai nepatogią partnerystę.
Jeigu sandoris įvyks, tai bus vienas iš aiškiausių ženklų, kad Rusijos karinė padėtis blogėja greičiau, nei daugelis tikėjosi. Ginklų grąžinimas iš NATO narių – tai simbolinis žingsnis, atspindintis, kokioje krizėje atsidūrė Kremlius. Ir tuo pačiu tai galėtų tapti viena iš naujo geopolitinio persiskirstymo indikacijų.
