Šunų elgesys dažnai stebina jų šeimininkus, o vienas iš labiausiai paplitusių klausimų, tai vis dėl to kodėl augintiniai kartais valgo žolę. Neretai po to jie ima vemti, o tai sukelia nerimą.
Ilgą laiką manyta, kad taip šuo sąmoningai valo savo skrandį. Tačiau tyrimai rodo, kad toks elgesys ne visada susijęs su liga ar prasta savijauta. Žolės valgymas gali būti instinktas, skaidulų poreikio padiktuotas veiksmas ar paprastas smalsumas. Vis dėlto, jei atsiranda vėmimas, viduriavimas ar apatija, reikėtų į tai žiūrėti rimčiau.
Tyrimai rodo, kad didelė dalis šunų reguliariai skabo žolę, nors tik nedaugelis iš jų jaučiasi blogai. Dažniausiai tai natūralus instinktas, paveldėtas iš laukinių protėvių. Žolė gali suteikti papildomų skaidulų, skatinti virškinimą ar tiesiog būti smalsumo išraiška.
Vis dėlto, dažnas tokio elgesio pasikartojimas turėtų atkreipti dėmesį. Jei kartu atsiranda vėmimas, viduriavimas ar energijos stoka, tai gali signalizuoti sveikatos problemas.
Žolė ir vėmimas
Šunų šeimininkai dažnai pastebi, kad žolės valgymas baigiasi vėmimu. Taip nutinka dėl to, jog ilgi stiebai mechaniškai dirgina skrandį. Tai nėra sąmoningas šuns bandymas gydytis, o greičiau šalutinis poveikis.
Vėmimas gali būti susijęs ir su kitomis ligomis, tai gastritu, refliuksu ar alergijomis. Tokiais atvejais žolė būna tik paskutinis kąsnis prieš simptomus. Kartais vėmimą sukelia ir parazitai, todėl pakartotiniai epizodai yra signalas kreiptis į veterinarą.
Kiti simptomai
Burzgimas pilve paprastai nėra pavojingas, tačiau jei kartu pasireiškia viduriavimas ar prarandamas apetitas, tai gali rodyti uždegimus ar kitas virškinimo ligas. Apetito stoka kartu su žolės valgymu ypač svarbus ženklas, nes gali rodyti diskomfortą skrandyje arba netinkamą mitybą. Kartais pakanka subalansuoti racioną, tačiau užsitęsę simptomai reikalauja veterinaro pagalbos.
Dažnai manoma, kad šuo ėda žolę dėl vitaminų stokos. Iš tiesų žolėje esančios medžiagos yra sunkiai pasisavinamos, tad dažniausiai toks elgesys siejamas su skaidulų poreikiu. Vis dėlto, galimas ir folio rūgšties ar mikroelementų trūkumas, nors tai pasitaiko retai, jei šuo šeriamas visaverčiu maistu.
Kaip padėti šuniui?
Panikos nereikia, jei šuo kartais pakramto žolės. Tačiau dažnas elgesys turėtų paskatinti imtis priemonių, tai užtikrinti tinkamą mitybą su pakankamu skaidulų kiekiu, sudaryti sąlygas aktyviai veiklai, mokyti komandų, pavyzdžiui, „palik“. Taip pat verta pasiūlyti alternatyvas, tai įvairius kramtalus ar interaktyvius žaislus.
Veterinaro pagalbos reikia, jei šuo dažnai vemia, viduriuoja, praranda apetitą ar rodo skausmo požymius. Tokiais atvejais atliekami tyrimai padeda nustatyti priežastį ir skirti tinkamą gydymą.
