Europa vis dar tikisi, kad šį kartą bus kitaip. Bet Putinas laikosi tokio pat plano, kaip ir Ivanas Rūstusis. Jeigu kas nors manė, kad Rusija keičiasi, rugsėjo 7 nakties ataka įrodė priešingai. Daugiau nei 800 bepiločių ir raketų paleista į Ukrainą per vieną naktį – tai buvo didžiausias puolimas nuo karo pradžios.
Ši ataka, pasiekusi net vyriausybės pastatą Kyjive, nusinešė civilių gyvybes ir dar kartą priminė seną Rusijos taktiką: testuoti ribas, peržengti jas, įsitvirtinti ir kartoti. Tai ne naujiena.
Tai penkių šimtmečių praktika, kuri prasidėjo dar 1547 m., kai Ivanas Rūstusis paskelbė save „Visos Rusios caru“ ir pavertė imperinį plėtimąsi pagrindine valstybės ideologija. Kiekvienas laimėjimas tampa tramplinu naujai invazijai. Ir kaip rodo naujausi įvykiai – Europa vis dar nepasimokė.
Diplomatiniai spektakliai be pasekmių
Per pastaruosius mėnesius Vakarų reakcija į Rusijos agresiją tapo kone teatrališka. JAV prezidentas Donaldas Trumpas iš pradžių nustatė 50 dienų terminą paliauboms, kuris praėjo be pasekmių. Tuomet – dar 12 dienų. Ir vėl – jokio atsako. Vietoj to – Aliaskos susitikimas, kuriame Putinas stovėjo ant JAV raudono kilimo be jokių įsipareigojimų.
Europa taip pat nelieka skolinga. Rugsėjo 4 d. Paryžiuje susitikusi vadinamoji „Norinčiųjų koalicija“ paskelbė, kad 26 šalys pasiruošusios padėti Ukrainai po paliaubų. Bet „arba“ – raktinis žodis. Vienos pasiruošusios siųsti karius, kitos – tik treniruoti. Dar kitos – tik stebėti.
Iliuzinė atgrasymo politika
Vietoje realių priemonių – pažadai, kurie skamba kaip popieriniai. Prancūzija ir Jungtinė Karalystė signalizuoja apie galimybę siųsti karius, tačiau Vokietija, Italija, Ispanija ir Lenkija to daryti nesirengia. JAV nubrėžė liniją – jokių karių, tik palydovinė žvalgyba ir logistika.
Tuo metu Putinas pasinaudoja kiekviena spraga. Stovi šalia Xi Jinpingo Pekine, demonstruoja autokratų bloką, kuriam Vakarai – priešai. O po to smogia JAV priklausančiai gamyklai Vakarų Ukrainoje. Pranešama, kad JAV gali nutraukti Section 333 finansavimą – programą, skirtą Rytų NATO šalių paruošimui.
Istorijos pamokos, kurios vis dar neišmoktos
Nuo Ivano Rūsčiojo laikų, kai Rusija užėmė Kazanę ir Astrachanę, iki XX amžiaus, kai Jaltos konferencijoje Ruzveltas ir Čerčilis „de facto“ atidavė Rytų Europą Stalinui – viskas kartojasi. Net 2014 metais, kai buvo aneksuotas Krymas, Vokietija tęsė „Nord Stream 2“ projektą, taip finansuodama agresorių.
Tai amžinas ciklas: pažadai, susitarimai, naivūs tikėjimai, kad šį kartą bus kitaip. Bet Rusijos plėtra – tai valstybės tapatybės dalis. Kiekviena nuolaida Kremliui tampa signalas: galima eiti toliau.
Ukrainos pasirinkimas – būti ežiu, o ne kačiuku
Ukraina šiuo metu rodo, ką reiškia tikras atgrasymas. Drono atakos prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklas sumažino jų produkciją penktadaliu. Tai yra realus spaudimas, ne diplomatiniai pokalbiai. Visuomenės apklausos Ukrainoje rodo: trys ketvirtadaliai piliečių palaikytų tik tokias paliaubas, kurios užtikrintų stiprią saugumo garantiją.
Buvęs NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas perspėja – be realių garantijų Maskva pasinaudos pauze pasiruošimui naujam karui. Volodymyras Zelenskis aiškus: Galutinė garantija – Ukrainos kariuomenė.
Jei Europa nenustos painioti pareiškimų su veiksmais, sprendimą rašys ne Vakarai, o Kremlius. Ir kaip rodo istorija – Rusijos plunksna niekada nerašo taikos eilutėmis.
Istorija pasikartoja tik tada, kai niekas jos neįsimena
Praėjus penkiems šimtmečiams, Europa vis dar mano, kad šį kartą bus kitaip. Bet Putinas laikosi tos pačios formulės: perkelti ribas, testuoti Vakarų reakciją, pasiimti, ką gali, ir ruoštis kitam žingsniui.
Jei Vakarai nori ištrūkti iš šio ciklo, laikas liautis derėtis dėl stabdžių ir pradėti veikti kaip užtvaros. Kitu atveju, istoriją ir vėl rašys kiti – Maskvoje, ne Briuselyje.
