Netoli Černihivo miesto Ukrainos šiaurėje įvykdyta Rusijos raketų ataka pareikalavo dviejų gyvybių. Nukentėjo humanitarinė išminavimo misija, kurią rėmė Danija. Incidentas sukėlė didžiulį tarptautinį pasipiktinimą, o Ukrainos pareigūnai kaltina Rusiją sąmoningai nutaikius smūgį į civilius darbuotojus.
Pasak vietos valdžios atstovų, atakos metu žuvo du žmonės, dar penki – sužeisti. Visi jie priklausė organizacijai „Danish Refugee Council“, kuri dalyvauja išminavimo darbuose Ukrainoje nuo pat plataus masto karo pradžios. Tai dar vienas iš atvejų, kai taikiniais tampa ne koviniai vienetai, o tie, kurie dirba tam, kad išgelbėtų kitų gyvybes.
Rusijos gynybos ministerija savo ruožtu pareiškė, kad smūgis esą buvo nutaikytas į bepiločių orlaivių paleidimo aikštelę. Tačiau incidento vietoje padarytos nuotraukos ir vaizdo įrašai rodo tuščią lauką su degančiu mikroautobusu, pažymėtu humanitarinės organizacijos logotipu. Tai leidžia manyti, kad Rusijos pareiškimai prasilenkia su realybe.
Civilių žūtis – dar vienas karo nusikaltimų epizodas?
Ukrainos žmogaus teisių komisaras Dmytro Lubinecas pavadino šią ataką sąmoningu mėginimu trukdyti išminavimo darbams. Anot jo, tokie veiksmai tiesiogiai kelia pavojų civiliams gyventojams ir pažeidžia tarptautinę humanitarinę teisę. Lubinecas pabrėžė, kad dešimtys tūkstančių ukrainiečių kasdien rizikuoja, gyvendami šalia neužminuotų teritorijų.
Misijos tikslas – pašalinti sprogmenis iš kaimų, kelių, laukų. Tai ne karinė veikla, o gyvybiškai svarbus darbas, padedantis grįžti į normalų gyvenimą karo draskomose vietovėse. Išminuotojai veikia pagal griežtus saugumo protokolus, jų transporto priemonės pažymėtos tarptautiniu mastu atpažįstamais ženklais. Vis dėlto šį kartą net ir tai neapsaugojo jų nuo smūgio.
Pasak gubernatoriaus Viačeslavo Čauso, nėra jokių abejonių, kad tai buvo kryptingas smūgis, nutaikytas būtent į organizacijos komandą. Vietos valdžia šį įvykį jau perdavė tarptautinėms institucijoms, kurios stebi karo eigą ir renka duomenis apie galimus karo nusikaltimus.
Ataka, kuri gali turėti ilgalaikių pasekmių
Ši tragedija vyksta fone, kai Ukraina aktyviai kviečia tarptautinius partnerius prisidėti prie humanitarinių pastangų – ypač išminavimo. Didelė dalis šalies teritorijų tebėra užterštos minomis, kasdien dėl to žūsta ar nukenčia civiliai. Tarptautinių organizacijų pagalba šiuo klausimu yra neįkainojama.
Danija – viena iš pagrindinių šios srities rėmėjų. „Danish Refugee Council“ ne tik siunčia techniką, bet ir apmoko specialistus vietoje. Tačiau po tokios atakos kyla klausimas – ar organizacijos ryšis tęsti darbus esant tokiam pavojui? Ar donorai neperžiūrės savo sprendimų dėl finansavimo ir žmonių siuntimo į pavojingas zonas?
Tokia ataka gali sukelti grandininę reakciją – mažėjantis užsienio pagalbos mastas reikštų, kad pavojingos teritorijos išliktų neužminuotos dar ilgiau. Tai – pavojus ne tik dabar, bet ir ateityje, kai karo veiksmams pasibaigus, žmonės sugrįš į savo gimtuosius kaimus ir miestus.
Maskvos versija vėl neatlaiko faktais grįsto vertinimo
Rusija ir toliau neigia taikymąsi į civilius objektus. Šiuo atveju gynybos ministerija paskelbė, kad smūgis buvo nukreiptas į bepiločių orlaivių bazę. Tačiau nei nepriklausomi šaltiniai, nei vaizdinė medžiaga nerodo jokio karinio taikinio. Vienintelis akivaizdus faktas – organizacijos autobusiukas, kuriame žuvo du žmonės, buvo pažymėtas tarptautiniais ženklais.
Toks Rusijos bandymas pateisinti smūgį primena ankstesnius atvejus, kai buvo bombarduojamos ligoninės, mokyklos, civiliniai pastatai. Tuomet taip pat buvo pateikiami prieštaringi ar net melagingi pareiškimai, kuriuos vėliau paneigdavo nepriklausomi stebėtojai.
Šiuo atveju yra pakankamai įrodymų, kad tai buvo išpuolis prieš civilius. O jei taip, tuomet kyla klausimas – kiek dar tokių smūgių į humanitarinius taikinius bus? Ir ką darys tarptautinė bendruomenė, kai net išminuotojai tampa taikiniu?
Žmonės, kurie gelbėjo kitus, patys tapo aukomis
Išminuotojai nėra kariai. Jie neginkluoti, jų tikslas – apsaugoti. Jie važinėja po laukus, tikrina griuvėsius, padeda vaikams saugiai grįžti į mokyklas. Dėl jų darbo sumažėja netikėtų sprogimų, žmonės vėl pradeda dirbti žemę, vaikai žaidžia kiemuose. Ir vis dėlto net šie žmonės tapo taikiniu.
Tai atskleidžia, kokio lygio yra brutalumas. Tai nėra tiesiog karo strategija – tai sąmoningas pasirinkimas trukdyti net humanitarinei veiklai. Ir kai pasaulis kalba apie pagalbą Ukrainai, šis atvejis rodo, kad parama reikalinga ne tik ginklams, bet ir tiems, kurie po karo lieka rinkti jo padarinius.
Dvi gyvybės, penki sužeistieji, sudegęs autobusiukas – tai ne tik skaičiai. Tai ženklas, kad karas neturi ribų, kai net pagalbininkai, atvykę su gera valia, tampa aukomis. Ir vis daugiau balsų pasaulyje ima klausti – ar bus pasekmės tiems, kurie vis tai kartoja?
