Ukrainos gynybos istorijoje „Azovas“ užima ypatingą vietą. Jo oficiali pradžia skaičiuojama nuo 2014 metų gegužės 5 dienos, tačiau šaknys siekia ankstesnius įvykius. Iš nedidelio partizanų būrio jis tapo profesionaliu kariniu junginiu, simbolizuojančiu savanorių judėjimo jėgą, o kartu ir vienu didžiausių iššūkių Rusijos propagandai.
Po Krymo okupacijos ir karo pradžios Donbase situacija šalyje tapo įtempta. 2014 metų vasario 28 dienos naktį ką tik iš kalėjimo paleistas politinis kalinys Andrijus Bileckis subūrė „Juodąjį korpusą“, tai partizanų grupę iš „Patrioto Ukrainos“ aktyvistų, Euromaidano dalyvių bei Charkivo futbolo aistruolių.
Netrukus būrys dalyvavo Charkivo administracijos gynyboje, o kovos Rymarskos gatvėje tapo simboliniu lūžio tašku. Tuomet, kai mieste kilo abejonių dėl jo likimo, būtent savanoriai sustabdė prorusiškas jėgas.
Po sėkmingos gynybos Charkive savanoriai gavo žinią apie apleistą karinę bazę Berdianske. Kad ginkluotė nepatektų į separatistų rankas, reikėjo oficialaus statuso. Taip partizanai virto Vidaus reikalų ministerijos specialiosios paskirties batalionu „Azov“.
Jo pirmosios pergalės siejamos su kovomis Mariupolyje, kur netrukus buvo paimtas į nelaisvę vadinamasis „DNR gynybos ministras“. Lemiamas išbandymas įvyko 2014 metų birželį, kai „Azovas“ kartu su kitais daliniais išvadavo Mariupolį.
Nors tuometinė ginkluotė buvo kukli, tai šarvuotas sunkvežimis, sovietinė zenitinė sistema ir keli kulkosvaidžiai, tačiau vis tiek operacija baigėsi pergale. Ši sėkmė tapo pagrindu tolimesniems mūšiams už Marjinką, Ilovaiską, Šyrokyne ir kitus Donbaso miestus.
2015 metų pradžioje „Azovo“ pajėgos surengė puolimą Pavlopolio ir Šyrokyne kryptimi, išlaisvindamos penkis gyvenvietes. Nors generalinis štabas skeptiškai vertino tokį žingsnį, Bileckis įtikino dėl jo būtinybės, o rezultatai pasiteisino.
Modernios kariuomenės kūrimas
„Azovas“ išsiskyrė tuo, kad vienu metu ir kovojo, ir kūrė naujus standartus. Jis tapo savotiška bandymų aikštele moderniai Ukrainos kariuomenei. Vietoj sovietinio hierarchinio modelio buvo diegiama NATO struktūra, suteikianti daugiau savarankiškumo jaunesniems vadams. Kovotojai buvo siunčiami mokytis į užsienį, o į dalinį atvyko instruktoriai iš NATO šalių.
2016 metais Bileckio iniciatyva įkurta karininkų ir seržantų rengimo mokykla, pavadinta pulkininko Konovaleco vardu. Ji tapo pirmąja institucija, sistemingai rengusia vadus ne tik „Azovui“, bet ir visoms Ukrainos sausumos pajėgoms.
„Azovas“ buvo pirmasis, pradėjęs viešą savanorių verbavimą, taip pat įdiegęs unikalią patronato tarnybą. „Azovo angelai“ rūpinosi sužeistųjų gydymu, reabilitacija ir kritusių karių šeimų parama. Tai buvo pavyzdys, kaip kariuomenė gali būti ne tik karinė, bet ir socialiai atsakinga jėga.
Tuo metu, kai Ukrainos armija tik pradėjo atsigauti po okupantų veiklos, „Azovas“ tapo elito daliniu, kuris sugebėjo pakelti tarnybos prestižą ir padaryti ją garbės reikalu.
Įtaka šiandienai
Per daugiau nei dešimtmetį „Azovo“ patirtis tapo pagrindu naujiems padaliniams. Šiandien jis veikia kaip korpusas Nacionalinėje gvardijoje, o Bileckis savo principus perkėlė į kitą garsų junginį, tai Trečiąją šturmo brigadą. Abi struktūros kartu su kitais daliniais sudaro Ukrainos trečiąjį armijos korpusą.
Per vienuoliktąsias metines „Azovo“ kariai buvo pagerbti Ukrainoje ir užsienyje. Lenkijoje ir Lietuvoje surengti paramos renginiai, o pats padalinys paskelbė vaizdo medžiagą apie savo kovinį kelią.
Nors oficialiuose minėjimuose nebuvo akcentuotas pirmasis vadas Bileckis, jo vaidmuo istorijoje išliko nepaneigiamas, būtent jis padėjo pamatus, kurie šiandien matomi visoje modernioje Ukrainos kariuomenėje.
„Azovo“ istorija, tai kelias nuo partizanų būrio iki elitinės karinės jėgos, tapusios pavyzdžiu kitoms pajėgoms. Tai judėjimas, pakeitęs ne tik karo eigą, bet ir patį požiūrį į tarnybą. Šis padalinys įrodė, kad net sunkiausiomis sąlygomis galima kurti profesionalią, modernią ir stiprią kariuomenę, kurios patirtis šiandien svarbi visai Ukrainai.
