Dauguma vairuotojų dar vairavimo kursuose išmoksta paprastą taisyklę, tai pavaras reikia jungti paeiliui, viena po kitos. Tačiau realiame gyvenime situacijos kelyje dažnai būna sudėtingesnės ir kartais leidžiama praleisti vieną ar kitą pavarą. Toks sprendimas gali būti patogus ir netgi naudingas, tačiau tik tuo atveju, jeigu jis atliekamas tinkamai.
Problema prasideda tada, kai pavaros perjungiamos neatsargiai, nes tai gali baigtis rimtu automobilio gedimu. Įsivaizduokime situaciją, kai automobilis trečia pavara pasiekė apie 70 kilometrų per valandą greitį ir vairuotojas baigia lenkti.
Norėdamas grįžti prie ramesnės važiavimo eigos, jis gali iš trečios pavaros iškart perjungti į penktą, jeigu variklio apsukos po tokio perjungimo išliks tinkamos. Šiuolaikinėse benzininėse mašinose jos turėtų būti bent 1500 – 2000 apsisukimų per minutę.
Panaši situacija galioja ir stabdant. Jeigu prie šviesoforo automobilis lėtėja nuo 90 kilometrų per valandą greičio važiuodamas penkta pavara, nebūtina jungti kiekvienos žemesnės pavaros iš eilės.
Galima sulėtinti iki maždaug 50 kilometrų per valandą ir tada įjungti trečią arba net antrą pavarą. Taip naudojamas variklio stabdymas tik galutinėje fazėje, o tai padeda saugoti stabdžių kaladėles ir apsaugo jas nuo per didelio įkaitimo.
Kada pavarų perjungimas tampa pavojingas?
Pavojus iškyla tada, kai važiuojant tolygiu greičiu vairuotojas nusprendžia agresyviai sumažinti pavarą. Tarkime, važiuojant 90 kilometrų per valandą ketvirta pavara staiga įjungiama antra. Tokiu atveju variklio apsukos akimirksniu pašoka iki pavojingai aukšto lygio, kartais net viršija raudoną zoną tacheometre.
Tokie veiksmai sukelia didžiulę apkrovą alkūniniam velenui, kuris priverčiamas dirbti virš savo saugaus rėžimo. Kraštutiniais atvejais gali deformuotis švaistikliai, susidurti vožtuvai su stūmokliais ar net įskilti variklio blokas. Tai reikštų kapitalinį remontą, kurio kaina gali siekti keliasdešimt tūkstančių eurų.
Staigus pavaros sumažinimas stipriai veikia sankabą, kuri turi suvienodinti variklio ir pavarų dėžės apsukas. Tokiu atveju ji perkaista ir greičiau dėvisi. Dažniausiai pirmasis požymis yra svilėsių kvapas, o vėliau prasideda sankabos slydimas, kai ji nebesugeba perduoti sukimo momento.
Didelį krūvį patiria ir pavarų dėžės sinchronizatoriai. Normaliai pavarą jungiant iš eilės, jie turi akimirką suvienodinti dantų sukimosi greitį, tačiau praleidžiant kelias pavaras skirtumas būna toks didelis, kad šie jautrūs mechanizmai gali būti sugadinti.
Ypatingai pažeidžiamas yra dviejų masių smagratis, kuris montuojamas daugelyje naujų automobilių. Jis blogai toleruoja staigius apsukų šuolius ir vibracijas. Tokios detalės keitimas kainuoja nuo 460 iki 920 eurų, todėl vairuotojui tai gali tapti brangia klaida.
Skaičiuojama, kad automobiliai, eksploatuojami sportišku stiliumi, sankabos keitimo prireikia jau po 60 – 80 tūkstančių kilometrų. Tuo tarpu ramiai vairuojant ji gali tarnauti net 150 – 200 tūkstančių kilometrų.
Poveikis automobilio stabilumui
Netinkamas pavarų perjungimas pavojingas ne tik mechanikai, bet ir pačiam važiavimui. Automobiliuose su priekinių ratų pavara staigi redukcija posūkyje gali baigtis priekinių ratų slydimu. Vietoje to, kad mašina suktų, ji gali tiesiog važiuoti į priekį, nes ratai praranda sukibimą.
Automobiliai su galiniais varančiaisiais ratais dar labiau linkę į slydimą. Ypač ant šlapios ar slidžios kelio dangos tokia redukcija gali sukelti galinės dalies slydimą ir prarastą kontrolę.
Pavarų praleidimas tam tikrose situacijose yra visiškai saugus ir netgi naudingas, nes leidžia taupyti degalus ir stabdžius. Tačiau staigus ir neapgalvotas pavarų sumažinimas gali sukelti rimtą pavojų tiek automobilio mechanikai, tiek pačiam vairuotojui. Brangūs remontai, tokie kaip sankabos, sinchronizatorių ar smagračio keitimas, gali kainuoti šimtus ar net tūkstančius eurų.
Todėl prieš jungiant žemesnę pavarą svarbiausia įvertinti variklio apsukas ir kelių sąlygas. Atsargus elgesys su pavarų dėže leidžia ne tik sutaupyti, bet ir užtikrinti, kad automobilis tarnaus ilgiau bei bus saugesnis kelyje.
