Australijos pietryčių pakrantėje mokslininkai aptiko išskirtinę fosiliją, atskleidžiančią dar niekada neregėtą priešistorinę banginio rūšį. Šis gyvūnas plaukiojo aplink pietinį žemyną maždaug prieš 26 milijonus metų, naudodamasis didelėmis akimis ir aštriais dantimis, kad viešpatautų savo aplinkoje.
Skirtingai nuo šių laikų banginių, kurių tarpe yra ir vieni didžiausių pasaulyje gyvūnų, šis atradimas parodė visišką priešingybę. Naujai aprašyta rūšis pavadinta Janjucetus dullardi buvo mažytė, dydžiu panaši į žmogų ar net į priešistorinį pingviną.
Ši rūšis yra tik viena iš daugelio mažų banginių, kurie kadaise gyveno vandenyse aplink Australiją, dar prieš banginiams išaugant į milžiniškus gyvūnus maždaug prieš 5,3 milijono metų.
Kaip aiškina paleontologas Ruairidhas Duncanas iš Viktorijos muziejaus tyrimų instituto ir Monasho universiteto, tai buvo nedidelis banginis, turėjęs dideles akis ir burną pilną aštrių, pjaustančių dantų. Anot jo, šį gyvūną galima įsivaizduoti kaip rykliui artimą banginio versiją, tai iš pirmo žvilgsnio mažą ir gal net mielą, tačiau tikrai pavojingą.
Rasta fosilija yra dalinis kaukolės fragmentas, kuriame išlikę ausies kaulai ir dantys. Būtent šie radiniai suteikė galimybę tiksliai priskirti rūšį išnykusiam banginių genčiai, vadinamai mamalodontidais.
Tai ketvirtasis toks atradimas pasaulyje ir jau trečias iš tos pačios geologinės formacijos, vadinamos Jan Juc, esančios Viktorijoje Australijoje. Ši fosilija ypač vertinga tuo, kad pirmą kartą pavyko išsaugoti tiek dantis, tiek vidinės ausies struktūrą.
Mokslininkų teigimu, radinys priklausė jaunikliui, kuris buvo maždaug dviejų metrų ilgio. Nors suaugęs jis galėjo pasiekti kiek didesnį dydį, mamalodontidai apskritai niekada neperžengdavo keturių metrų ilgio ribos. Tai smarkiai kontrastuoja su dabartiniais banginiais, kurių kai kurios rūšys užauga iki keliasdešimties metrų ilgio.
Fosilijoje išlikę ausies kaulai tyrėjams suteikia itin svarbios informacijos apie tai, kaip ši priešistorinė rūšis jautė aplinką ir orientavosi vandenyse. Nors mamalodontidai priskiriami banginių grupei, kuri šiandien yra žinoma dėl gebėjimo filtruoti maistą baleeninėmis plokštelėmis, šie senoviniai banginiai dar turėjo dantis.
Tai rodo, kad jie buvo šoninė atšaka, atsiskyrusi nuo pagrindinės banginių evoliucinės linijos. Šių gyvūnų vidinės ausies ir dantų struktūros analizė gali padėti atskleisti esminius skirtumus tarp išnykusių ir dabartinių banginių. Tai, savo ruožtu, gali paaiškinti, kodėl mamalodontidai išnyko, o kitos banginių rūšys sugebėjo prisitaikyti ir išlikti.
Pasak paleontologo Ericho Fitzgeraldo iš Viktorijos muziejaus tyrimų instituto, šis atradimas atveria langą į tai, kaip senoviniai banginiai augo, keitėsi ir kaip evoliucija formavo jų kūnus, pritaikydama gyvenimui jūroje. Jo teigimu, šis regionas kadaise buvo lopšys kai kurioms neįprasčiausioms banginių rūšims istorijoje, o dabartiniai tyrimai tik pradeda atskleisti jų paslaptis.
Šis atradimas suteikia mokslui ne tik naujų žinių apie vieną iš mažiausių banginių rūšių, bet ir platesnį supratimą apie visą banginių evoliuciją. Jis primena, kad dabartinių milžinų, tokių kaip mėlynasis banginis, istorija prasidėjo nuo kur kas mažesnių ir paprastesnių gyvūnų, kurie milijonus metų palaipsniui keitėsi ir prisitaikė prie nuolat besikeičiančių vandenynų sąlygų.
