Humanoidiniai robotai jau ne vienerius metus stebina savo galimybėmis. Jie geba atlikti akrobatinius triukus, nešti daiktus ar net lankstyti drabužius. Tačiau nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad technikos revoliucija jau įvyko, tikrovė yra kur kas sudėtingesnė. Pasirodo, didžiausia problema slypi ne dirbtiniame intelekte, o pačiame robotų kūne.
Dabartiniai humanoidai vis dar yra pernelyg neefektyvūs, nes jų dizainas riboja judesių natūralumą, o tai kelia iššūkius jų pritaikymui kasdieniame gyvenime. Šiuolaikiniai robotai dažnai turi nedaug sąnarių, todėl jų judesiai neatitinka gyvų būtybių judesių.
Tai mažina jų vertę ir riboja funkcionalumą. Gamintojai visą dėmesį sutelkė į programinę įrangą, kuri kontroliuoja visus veiksmus iš centrinės sistemos.
Tačiau toks „smegenų pirmumo“ metodas sukuria mechanizmus, kurie atrodo nenatūraliai ir veikia neefektyviai. Sportininkas juda grakščiai, nes jo kūnas remiasi lanksčiais sąnariais ir sausgyslėmis, tuo tarpu robotas yra tik standi metalo konstrukcija, nuolat kovojanti su savo svoriu ir inercija.
Energijos suvartojimo iššūkiai
Kad išlaikytų pusiausvyrą, robotai kiekvieną sekundę daro milijonus mažų korekcijų, kurios reikalauja didelių energijos sąnaudų. Net pažangiausi humanoidai gali veikti tik kelias valandas, kol išsenka baterijos. Pavyzdžiui, Teslos „Optimus“ paprastam ėjimui sunaudoja apie 500 vatų, tuo tarpu žmogui greitam žingsniui pakanka 310 vatų. Tai reiškia, kad robotas sudegina beveik pusę daugiau energijos atlikdamas paprastesnį veiksmą.
Šis neefektyvumas rodo, kad pati industrijos kryptis gali būti klaidinga. Robotų kūnai, sukurti aplink programinę įrangą ir galingus procesorius, tampa vis sunkesni ir energijai imlesni. Nors dirbtinio intelekto pažanga leidžia atlikti sudėtingesnius veiksmus, ji nepašalina problemos.
„Optimus“ gali sulankstyti marškinėlius, bet jam reikia itin tikslių nurodymų ir vizualinių duomenų. Žmogus tą patį padaro beveik nesąmoningai, naudodamas prisilietimo pojūtį. Dėl standžių ir mažai jautrių rankų robotui net paprasta užduotis gali tapti per sudėtinga.
„Boston Dynamics“ ir ribojimai
„Boston Dynamics“ robotai garsėja įspūdingais vaizdo įrašais, kuriuose jie daro akrobatinius triukus. Tačiau realybėje jie vis dar negali patikimai įveikti paprastų kliūčių, pavyzdžiui, pereiti akmenuotą paviršių ar prasiskverbti pro tankius krūmynus.
Jų kojos nesugeba prisitaikyti prie nelygaus grunto, o kūnas neturi elastingumo, leidžiančio pasislinkti ir sugrįžti į pradinę padėtį. Dėl to net ir pažangiausi modeliai dažniausiai naudojami tik moksliniams tyrimams, o ne komerciniam pritaikymui.
Vienas pagrindinių veiksnių yra tai, kad dauguma pirmaujančių robotikos bendrovių yra programinės įrangos ir dirbtinio intelekto įmonės. Jų tiekimo grandinės pritaikytos kurti galingus procesorius, variklius ir jutiklius, bet ne lanksčius, biologiškai įkvėptus kūnus.
Fizinio intelekto turintys mechanizmai reikalauja naujų medžiagų ir gamybos metodų, kurie dar nėra pakankamai išplėtoti. Todėl bendrovės linkusios tikėti, kad dar viena programinės įrangos atnaujinimo versija išspręs problemas, užuot iš esmės perprojektavusios pačią konstrukciją.
Atsakymą į šią problemą siūlo mechaninis intelektas. Šis požiūris remiasi gamtos pavyzdžiais, kai kūnai patys geba atlikti sudėtingus veiksmus be papildomos energijos ar smegenų.
Kankorėžiai atsidaro sausros metu ir užsidaro drėgmėje, zuikio sausgyslės veikia kaip spyruoklės, o žmogaus oda ir pirštai automatiškai prisitaiko prie daikto formos. Tai pasyvus prisitaikymas, nereikalaujantis nuolatinio valdymo.
Ateities galimybės
Jei tokie principai būtų pritaikyti robotuose, jie galėtų judėti natūraliau ir efektyviau. Pavyzdžiui, minkšta, prisitaikanti rankų oda leistų suimti daiktus naudojant mažiau jėgos ir energijos.
Hibridiniai sąnariai, sujungiantys tvirtumą ir lankstumą, galėtų suteikti pečiams ar keliams daugiau judėjimo laisvės. Tokie sprendimai leistų humanoidams veikti kur kas ilgiau, atlikti sudėtingesnes užduotis ir prisitaikyti prie netikėtų aplinkos pokyčių.
Humanoidinių robotų ateitis priklauso ne tik nuo pažangaus dirbtinio intelekto, bet ir nuo fizinio kūno konstrukcijos. Tik sukūrus fiziškai išmanius robotus, kurie geba prisitaikyti panašiai kaip gyvi organizmai, galima tikėtis tikros revoliucijos.
Tuomet jų dirbtinės smegenys galės sutelkti dėmesį į aukštesnio lygio užduotis, o robotai pagaliau galės patikimai išeiti iš laboratorijų ir tapti naudingi kasdienėje aplinkoje.
