NASA marsaeigis „Perseverance“, tyrinėjantis Raudonąją planetą jau daugiau kaip ketverius metus, neseniai aptiko neįprastą radinį, kuris patraukė tiek mokslininkų, tiek visuomenės dėmesį. Rugpjūčio 5 dieną savo „Mastcam-Z“ kamera jis nufotografavo keistos formos uolą, kuri iš pirmo žvilgsnio primena viduramžių riterio šalmą.
Žinoma, tokia asociacija tėra mūsų vaizduotės žaismas, nes žmonės dar niekada nebuvo nusileidę Marse, todėl radinys negali būti žmogaus sukurtas daiktas. Paaiškėjo, kad šis „šalmas“ tėra gamtos suformuota uola, kuri gavo pavadinimą „Horneflya“. Įdomu tai, kad ji beveik visiškai sudaryta iš mažų sferinių struktūrų, vadinamų sferulėmis.
Tokius darinius galima aptikti ir Žemėje, jie susiformuoja įvairiais būdais, pavyzdžiui, dėl vulkaninės veiklos arba erozijos. Pasak NASA Jet Propulsion Laboratory atstovo Davido Agle, pats šalmo formos įspūdis nėra toks išskirtinis, nes panašios formos uolos Marse neretai atsiranda dėl ilgalaikio vėjo poveikio. Daug įdomesnis yra jų cheminis ir struktūrinis sudėtis.
Mokslininkai svarsto, kad šios sferulės galėjo susiformuoti veikiant vandeniui, tačiau kol kas nėra visiško užtikrintumo, jog būtent toks procesas nulėmė „Horneflya“ atsiradimą. Tokių radinių tyrimas svarbus, nes jie gali suteikti papildomų užuominų apie senovinius Marso aplinkos pokyčius.
Žinoma, vien ši uola dar nėra įrodymas, kad planetoje tikrai buvo vandens, tačiau ji įsirašo į vis didėjantį sąrašą geologinių objektų, rodančių, jog prieš milijardus metų Marsas buvo daug labiau panašus į Žemę.
„Perseverance“ jau anksčiau aptiko kitų neįprastos formos uolų, kurios sukėlė pareidolijos efektą, tai žmogaus smegenų polinkį atpažinti pažįstamus objektus atsitiktinėse formose.
Pavyzdžiui, buvo rasta uolų, primenančių spurgas ar avokadus. Šie atradimai, nors ir žaismingi, turi mokslinę vertę, nes leidžia tyrinėti uolienų susidarymo procesus ir suprasti, kaip Marsas keitėsi bėgant laikui.
Senovėje Marsas buvo visiškai kitoks nei dabar. Jame tekėjo upės, tyvuliavo ežerai, o jo atmosfera buvo tankesnė ir galėjo išlaikyti skystą vandenį paviršiuje. Tačiau netekęs savo magnetosferos, Marsas prarado didžiąją dalį atmosferos ir kartu vandens atsargas.
Dabar planeta turi vos šimtą kartų retesnę atmosferą nei Žemė, kuri daugiausia sudaryta iš anglies dvideginio. Tai daro Marsą atšiauria vieta, tačiau žmonija vis tiek svarsto galimybes ateityje jį kolonizuoti.
Šis „šalmo“ atradimas dar kartą parodo, kaip gamta sugeba kurti formas, kurios atrodo keistos ar net dirbtinės. Jis taip pat primena, kad kiekvienas Marso paviršiaus fragmentas gali pasakoti istoriją apie planetos geologinę praeitį ir galimus sąlyčio su vandeniu pėdsakus.
Nors žmonėms dar teks įveikti daugybę iššūkių prieš žengiant pirmuosius žingsnius Raudonojoje planetoje, tokie radiniai palaiko susidomėjimą ir skatina tolesnius tyrimus.
