Jeigu bent kartą buvote prie jūros ir gavote gurkšnį bangos vandens, tikrai pastebėjote, kad jis sūrus. Nesvarbu, ar tai būtų Australijos pakrantė, ar Šiaurės Amerikos rytinis krantas, jūros ir vandenyno vanduo visur turi tą patį aitrų sūrumą.
Ši savybė yra viena iš pagrindinių, skiriančių sūrų vandenį nuo gėlo vandens, kurio randame ežeruose, upėse ir upeliuose. Bet iš kur tas sūrumas atsiranda? Kodėl vandenynas yra sūresnis net už bulvyčių druską pajūrio užeigoje?
Pirmiausia reikėtų suprasti, kas iš tikrųjų yra druska. Mokslininkai druska vadina cheminį junginį, sudarytą iš dviejų skirtingų dalelių. Viena jų turi teigiamą elektros krūvį, kita, neigiamą. Šios priešingai įkrautos dalelės traukia viena kitą ir sudaro stabilų cheminį junginį. Kasdien vartojama valgomoji druska, kurią barstome ant maisto, yra natrio chloridas.
Joje natris yra teigiamai įkrauta dalelė, o chloridas neigiamai. Būtent šis junginys sudaro didžiąją dalį vandenynų druskos, tačiau tikrai ne visą. Vandenyno sūrumą lemia ne vien tik natris ir chloras. Taip pat svarbios ir kitos medžiagos, tokios kaip magnis ir kalcis. Šios medžiagos, kaip paaiškina mokslininkai, dažniausiai atsiranda iš sausumos uolienų.
Kai lyja lietus, jis tirpdo atmosferoje esantį anglies dioksidą. Dėl to lietaus vanduo tampa silpnai rūgštinis. Kai šis vanduo krenta ant žemės, jis pamažu ardo uolienas ir nuplauna ištirpusius mineralus į upes bei upelius. Galiausiai šios srovės pasiekia jūras ir vandenynus, kur visos medžiagos susikaupia.
Apie aštuoniasdešimt penkis procentus vandenyne esančių jonų sudaro būtent natris ir chloridas. Dar dešimt procentų sudaro magnis ir sulfatai. Šios druskos ir jonai ten kaupiasi ilgus amžius. Nors dalis jų naudojama jūros gyvūnų gyvybiniams procesams, pavyzdžiui, lukštų formavimui ar mineralų pasisavinimui, vis dėlto pagrindinė druskos masė vandenyje išlieka pastovi, nes nuolat pildoma iš paviršinių šaltinių.
Be žemės paviršiaus indėlio, vandenynai gauna druskos ir iš pačios planetos vidaus. Giluminiai šaltiniai vandenyno dugne, vadinami hidroterminiais šaltiniais, išsiveržia iš žemės plutos, kai magma pakaitina aplinkines uolienas.
Tokiose vietose vyksta sudėtingos cheminės reakcijos tarp karšto vandens ir uolienų, kurios papildomai prisotina vandenyną įvairiais mineralais. Taip pat reikėtų paminėti po vandeniu esančius ugnikalnius, kurie veikia panašiai ir taip pat prisideda prie bendro sūrumo lygio.
Įdomu tai, kad vandenynas nėra vienodai sūrus visur. Jo sūrumas gali skirtis priklausomai nuo vietos klimato ir kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, Viduržemio jūros paviršiaus vanduo paprastai yra sūresnis nei vandenyno tropiniuose regionuose.
Taip yra dėl to, kad šiltuose ir sausuose kraštuose vanduo garuoja intensyviau, o druska lieka. Tuo tarpu ekvatoriuje dažniau lyja, todėl lietaus vanduo praskiedžia sūrumą. Taip pat svarbus ir dugno poveikis, nes kai kuriose vietose vyksta intensyvus mineralų išsiskyrimas.
Salinumas, tai yra sūrumo lygis, nėra natūraliai įgimta savybė vandeniui. Tai nuolatinio procesų ciklo rezultatas, kuriame mineralai į vandenį patenka ir vėl iš jo pašalinami.
Upės ir upeliai taip pat neša savyje druskas, tačiau lietaus vanduo, kuris jas nuolat atskiedžia, neleidžia joms pasiekti tokio paties sūrumo kaip vandenyne. Tuo tarpu vandenynas tampa savotišku galutiniu tašku visoms žemės druskoms. Į jį teka šimtai upių, ir nors dalis vandens išgaruoja, druska išlieka.
Būtent todėl vandenynai yra sūrūs. Tai ilgo gamtos darbo rezultatas, kuriame dalyvauja tiek dangus, tiek žemė, tiek giliausi planetos sluoksniai. Nors mes dažnai nepagalvojame apie tai, gerdami sūrų vandenį prie jūros ar stebėdami bangas, šis skonis slepia sudėtingą istoriją, trunkančią milijonus metų.
