Rusijos karinei vadovybei tai buvo viena nemaloniausių pastarojo meto dienų. Netikėta galingos priešlėktuvinės gynybos sistemos „S-400“ sprogimo nelaimė netoli Rostovo prie Dono sukrėtė Kremliaus planus. Prarastas ne tik itin brangus ginkluotės vienetas, bet ir pažeista strateginė šio regiono gynybinė grandis. Šis incidentas rodo, kad net moderniausios karinės technologijos gali tapti pažeidžiamos, ypač kai susiduria su realiais koviniais iššūkiais.
Pasak Ukrainos pusės, įvykis įvyko bandant neutralizuoti bepiločių orlaivių keliamą grėsmę. Raketos variklis sugedo akimirkomis po paleidimo, raketa nesugebėjo pakilti į orą, krito šalia pačios „S-400“ paleidimo įrenginio ir sprogo, visiškai sunaikindama įrenginį. Tai buvo ne šiaip klaida, tai buvo techninis krachas, kuris greičiausiai atvėrė rimtą skylę Rusijos oro gynybos skyduose. Tuo metu padarytos nuotraukos liudija apie tirštus dūmų debesis ir visišką griūtį paleidimo vietoje.
Šio tipo gynybinė sistema, tai neeilinė karinė įranga. Vienos „S-400“ sistemos vertė siekia daugiau nei milijardą JAV dolerių, o vien paleidimo įrenginys kainuoja apie šimtą milijonų JAV dolerių. Tokios investicijos praradimas, ne tik ekonominis nuostolis, bet ir psichologinis smūgis visai ginkluotajai pajėgai. Ekspertai įsitikinę, kad pažeisti galėjo būti ir kiti šios sistemos komponentai, o už paleidimą atsakingi kariai greičiausiai žuvo ar buvo sunkiai sužeisti, nors oficialiai tokia informacija nepaskelbta.
Rostovo miestas nuo pat karo pradžios yra vienas svarbiausių Rusijos karinių logistikos centrų. Iš čia aprūpinamos pajėgos Donbaso regione bei kitose okupuotose teritorijose. Be tinkamai veikiančios priešlėktuvinės gynybos sistemos ši zona tampa labiau pažeidžiama. Dabar Ukraina gali lengviau naudoti kamikadzių tipo dronus, kad pasiektų karinius taikinius net ir pačios Rusijos teritorijoje. Ypač pavojinga, kad šioje vietoje saugomos raketos, dronai ir net naftos produktai, visa tai tampa potencialiais taikiniais, kai oro gynyba paralyžiuota.
„S-400“ „Triumf“ laikoma viena iš pažangiausių pasaulyje oro gynybos sistemų. Ji buvo sukurta dar 2007 metais kaip ankstesnio S-300 modelio įpėdinė. Sistemos unikalumas slypi jos gebėjime atpažinti, sekti ir neutralizuoti platų spektrą oro taikinių, nuo lėktuvų ir sraigtasparnių iki bepiločių orlaivių ir net balistinių raketų. Ji gali atakuoti objektus, esančius iki 400 kilometrų atstumu ir 30 kilometrų aukštyje, o vienu metu gali valdyti dešimtis taikinių, naudodama skirtingų tipų raketas.
Didelis „S-400“ privalumas, jos mobilumas. Sistema greitai išardoma, perdislokuojama ir paleidžiama kitose vietose, todėl ją sunku sunaikinti per pirmąjį priešo smūgį. Tokia savybė leidžia sistemai prisitaikyti prie dinamiškos karo aplinkos ir suteikia taktinį pranašumą. Būtent todėl šia sistema susidomėjo tokios šalys kaip Kinija, Indija ir net NATO narė Turkija, kuri nepaisant Vakarų nepritarimo, vis tiek įsigijo šią sistemą.
Tačiau šis sandoris su Turkija sukėlė tarptautinį atgarsį, JAV ėmėsi sankcijų, baimindamosi, kad rusiška technologija gali kelti pavojų NATO gynybos sistemų saugumui ir atskleisti slaptą informaciją apie Vakarų karinę įrangą. Vis dėlto „S-400“ išlieka viena geidžiamiausių oro gynybos sistemų pasaulyje, nepaisant politinių ginčų ar techninių nesėkmių.
Tačiau šio incidento kontekste tampa aišku, kad net brangiausia ginkluotė negali garantuoti saugumo, jei susiduria su techninėmis problemomis ar netikėtomis kovinėmis situacijomis. Šis sprogimas prie Rostovo ne tik sunaikino brangią įrangą, bet ir parodė, kaip trapi gali būti net ir moderniausia karo technologija. Tai gali būti dar viena pamoka visiems, kurie karo technologijas vertina vien per jų kainą ir pažangumą, pamiršdami, kad svarbiausias faktorius visada išlieka žmogus, kuris ją naudoja.
