Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, nepaisydamas visų ženklų, neketina atsisakyti užsibrėžtų tikslų – „denacifikacijos“ ir „demilitarizacijos“ Ukrainoje. Tai ne vien ambicija. Ekspertų teigimu, tai yra būtinybė, kurią jam primeta paties sukurta propaganda.
Kiekvienas žingsnis atgal reikštų smūgį asmeninei reputacijai, sistemai, kurią jis kūrė daugiau nei du dešimtmečius, ir galbūt net išlikimui valdžioje. Tuo pat metu iš kitos Atlanto pusės vis garsiau aidi Donaldo Trumpo balsas.
Dabartinis JAV prezidentas anksčiau leido suprasti, kad norėtų pamatyti karo stabdymo ženklus per 50 dienų. Tačiau jo tonas dabar smarkiai pasikeitė, liko vos pora savaičių, kol Trumpas tikisi aiškaus signalo.
Jo žodžiai nebeprimena diplomatinių raginimų ir tai jau priminimas apie galimas pasekmes. O jei Maskva ir toliau apsimes kurčia, jos laukia griežti tarifai ir galimas izoliacijos gilinimas.
Ultimatumas iš Vašingtono
Pirmadienį Donaldas Trumpas pareiškė, kad jam nepakanka to, kaip reaguoja Vladimiras Putinas. Nors pirminiame ultimatume buvo kalbama apie beveik du mėnesius, dabar tai vos dvi savaitės.
Amerikos prezidentas, kuris ilgai bandė žaisti tarpininko vaidmenį, dabar atrodo vis labiau linkęs imtis griežtesnių veiksmų. Tai žinia, kurią Maskvoje bandoma ignoruoti. Tačiau tai gali būti rizikinga.
Pasaulinės sankcijos, prekybos suvaržymai ir įtakos praradimas tarptautinėje arenoje – tai grėsmės, kurios nebetelpa propagandiniuose šūkiuose.
Tuo pat metu Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pakartojo seną naratyvą, esą Rusija kovoja viena, neturi sąjungininkų mūšio lauke ir priversta pasikliauti tik savimi.
Tačiau „Karo studijų institutas“ aiškiai pabrėžia, kad tai netiesa. Maskva remiasi Šiaurės Korėjos, Irano ir Kinijos pagalba. Vieni siunčia ginklus ir karius, kiti tiekia dronus ir mikroelektroniką. Treti padeda apeiti sankcijas.
Toks glaudus bendradarbiavimas kelia pavojų ne tik Ukrainai, bet ir platesniam regionui. Formuojasi realus geopolitinis blokas, kuriame autoritariniai režimai stiprina ryšius. Ir vis dėlto Kremlius renkasi kalbėti apie vienišą kovotoją, nes tai kur kas patogesnė legenda vidaus auditorijai.
V. Putinas įkalintas savo sukurtoje vizijoje
Kremlius, kaip pažymi ISW, pats įkalino save naratyve, kuriame nėra vietos nuolaidoms. „Denacifikacija“ ir „demilitarizacija“. Šie išgalvoti tikslai tapo pamatu karinei propagandai. Ir kol apklausos rodo, kad dauguma rusų remia šį karą, Putinas neturi prabangos atsitraukti.
Ypač tada, kai pagrindinis palaikymas ateina iš jaunų žmonių, kurie ilgainiui taps naująja rinkėjų ir karių karta. Bet situacija gali greitai keistis. Ekspertai pažymi, kad vienintelis scenarijus, kuriame V. Putinas galėtų pradėti derėtis, būtų netikėti Ukrainos laimėjimai fronte. Kitaip tariant, jėga.
Be aiškios karinės pergalės, bet koks susitarimas atrodytų kaip nesėkmė. Tai pakirstų ne tik Putino įvaizdį, bet ir visą ilgus metus kurtą Kremliaus pasaką apie „istorinę misiją“. Būtent dėl to šiuo metu bet kokios derybos tik dūmai, ne ketinimai.
Iliuzija vietoj taikos
Ekspertai pastebi ir tai, kad Kremlius naudoja tariamas derybas kaip įrankį. Tai ne siekis susitarti, o taktika – vilkinti, apgauti ir išbalansuoti Vakarus. Sukurti iliuziją, kad taika įmanoma, tikintis, jog tai sumažins karinę paramą Ukrainai ir išsklaidys spaudimą Maskvai.
Bet laikas nėra begalinis. Vakarai tampa vis labiau nepakantūs melui. O jeigu Rusija tikisi, kad Trumpo laikrodis nustos tiksėti – tai labai pavojinga klaida. Ši situacija dar kartą primena, jog karas Ukrainoje – ne tik mūšiai dėl teritorijų.
Tai informacijos, naratyvų ir strateginių žingsnių kova. Ir šiuo metu Putinas vis giliau klimpsta savo pačių sukurtoje realybėje. Kol pasaulis reikalauja atsakymų, jis turi tik vieną kelią – spausti toliau. Bet kiek dar tai truks nežino niekas.
