Nuo bekraščių Mongolijos stepių iki Bakingemo rūmų Londone arbatą su pienu kasdien geria tūkstančiai žmonių. Kokie gi garsiausi arbatos su pienu receptai? Iš kur jie kilę?
Pienas ar arbata, kas pirmas?
Į puodelį pirmą pilti pieną ar arbatą ginčijamasi apytikriai nuo XIX amžiaus vidurio. Abi pusės turi tvirtų argumentų. Tradicinės angliškos arbatos ceremonijos šalininkai teigia, kad pirmą reikia pilti pieną, nes jis apsaugo porcelianinius puodelius nuo temperatūrinio šoko (neleidžia įtrūkti). Arbata užpilamo pieno baltymai nuplikomi, todėl dominuoja arbatos kvapas ir skonis. Antra vertus, jei pieną pilate į arbatą (greičiausiai naudojatės paprastais keramikiniais puodeliais) lengviau nutaikote, kiek tiksliai pieno turi būti jūsų arbatoje.
Niekad nederėtų balinti oolong kategorijos arbatų, pienas užgožtų jų subtilų skonį. Nepilkite grietinėlės į arbatą, taninas sąveikauja su riebalais ir gėrimas virsta drumzlinu birzgalu.
Arbata su kumelės pienu
Tikėtina, kad pirmą kartą arbata balinta pienu maždaug VII a. po Kr. kai gyvulių augintojai klajokliai Centrinės Azijos gyventojai pradėjo prekiauti su Kinijos pasienio miestais. Mongolų protėviai mintantys beveik vien mėsa ir pienu, nuolat susidurdavo su vitamino c trūkumu, nes maistui tinkamų žaliųjų augalų stepėse rasti labai sunku. Nefermentuota kiniška žalioji arbata klajokliams labai patiko ir tapo būtina kasdieninio maisto dalimi. Stepių gyventojai visuomet turėdavo kumelių arba avių pieno, tačiau dėl vandens jiems tekdavo joti daugelį kilometrų, todėl nenuostabu, kad beveik iškart susipažinę su arbata jie ėmė gėrimą gausiai skiesti pienu. XIX a. Mongolijoje paplito juoda fermentuota arbata. XX a. gyvulių augintojai jau galėjo įsigyti konservuotų produktų, tačiau arbata visuomet liko labai svarbia kasdieninio gyvenimo dalimi.
Arbatos sriuba Himalajuose
Egzotiškiausias balintos arbatos receptas aptinkamas Himalajuose, Tibete, Nepale ir kituose regionuose, kur gyvena kalniečiai šerpai. Šerpai visame pasaulyje išgarsėjo, nuolat talkindami alpinistams ekspedicijose į Everestą. Nedidukai iš pažiūros labai liesi žmogeliai pasižymi fizine jėga ir didele ištverme.
Kalnų pūgos ir speigai per kelias akimirkas iš kūno iščiulpia visą šilumą, per kelias dešimtis minučių – gyvybę. Tradicinei šerpų arbatai naudojamas labai stiprus stambialapės žaliosios kiniškos arbatos nuoviras, kuris balinamas avijaučio jako pienu ir gausiai pastiprinamas to paties gyvulio sviestu. Viskas turėtų būti gerokai pasūdoma indiška jūros druska ir plakama specialioje plaktuvėje, šiek tiek panašioje į lietuvišką sviestamušę. Kai skystis pasidaro vientisas, galima gerti. Arbata su sviestu padeda išvaikyti kūno atšalimo sukeltą mieguistumą, aprūpina kalorijomis būtinomis ištverti šaltį, sustiprina imunitetą vitaminais ir mineralais, ir žinoma sušildo.
Saugokis puodelio!
Indijoje visos arbatos vadinamos Chai. Paruošiant chai arbatos lapeliai (dažniausiai assam arba CTC rūšies) sumetami į verdantį vandenį. Po kelių minučių pridedama pieno ir cukraus ir pakaitinama, kol užvirs dar kartą. Gėrimas pilamas į pašildytus puodelius. Nuo XIX a. pabaigos daugybė chai pardavėjų siūlantys savo produktą kiekvienoje stotyje yra ryškus Trans Indostano geležinkelio linijos bruožas. Geležinkelio arbata būna labai stipri gausiai atskiesta pienu ir pasaldinta. Dažniausiai chai patiekiama paprastame neglazūruotame moliniame indelyje, kurį traukinio keleiviai tiesiog išmeta per langą, kai išgeria arbatą. Vieno indų matematiko skaičiavimais per XX a. apytikriai 500 milijonų puodelių „papuošė“ 4000 km. ilgio Trans Indostano geležinkelio linijos pylimą.
Masala chai pagal savo paruošimo būdą gerokai primena paprastą chai. Skirtumas tas, kad ši arbata gausiai paskaninama kardamonu, imbieru, cinamonu, juodaisiais pipirais ir ir kitais aštriaisiais prieskoniais. Daugelis šeimų Indijoje turi savo arbatos receptą ir patys sutrina šviežius prieskonius namie.
JAV prekybos centruose parduodami iškart sumaišyti chai koncentratai, kuriuos pakanka praskiesti pienu ir užvirinti mikrobangėje. Deja tokia, „indiška arbata“ dažniausiai nepasižymi nei maistingosiomis nei gydomosiomis savybėmis, būna gerokai per saldi.
Japoniškas arbatos kokteilis
Arbata late greičiausiai atsirado Japonijoje, kai po antrojo pasaulinio karo Amerikiečiai užtvindė šalį pieno konservais. Santūrūs japonai savo tradiciniame racione labai retai naudoja karvės pieną. Arbata late greičiausiai atsirado Tokijo užeigose, kur po karo nuolat sukiojosi amerikiečių kariškiai. Late gaminama stiprią juodą arbatą per pus maišant su karštu pienu, pasaldinat cukrumi ir pridedant vanilės, migdolų ar kurio kito aromatinio sirupo. Su sirupą pilti dera atsargiai, nes jis gali užgožti arbatos skonis.
Arbatos su pienu receptai
1 receptas:
Pagaminkite arbatos esencija padvigubindami juodųjų arbatžolių kiekį įprasto dydžio arbatinukui arba puodeliui. Į pašildytą puoduką įpilkite maždaug 2/3 jo tūrio arbata, įpilkite karšto pieno, pasaldinkite. Balinimui tinka stiprios juodosios arbatos rūšys kaip assam, English breakfast, Irish breakfast arba Africa morning.
2 receptas:
Puode užvirinkite 250 militrų vandens. Įpilkite vieną kupiną šaukštelį sausų juodųjų arbatžolių. Pavirkite 1-2 minutes. Įpilkite pusę puodelio pieno ir pakaitinkite kol užvirs dar kartą. Supilkite arbatą į pašildytą puodelį. Gausiai saldinkite!
