Rusijoje artėjama prie kraštutinės demografinės krizės, kurios pasekmės jau dabar ima ryškėti ne tik gyventojų skaičiuje, bet ir socialinės inžinerijos eksperimentuose. Kremlius ieško būdų, kaip papildyti išsekusius kariuomenės rezervus, ir tai daro vis labiau ignoruodamas pagrindines žmogaus teises bei sveiką protą.
Vykstant pilno masto karui Ukrainoje, vienišų vyrų privatūs gyvenimai Rusijoje pamažu tampa valstybės priežiūros objektu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Vienas iš naujausių, ypač prieštaringai vertinamų pasiūlymų – bausti tuos vyrus, kurie per tris mėnesius nesusiranda poros ar nesistengia kurti šeimos.
Tokia nesėkminga asmeninė statistika būtų fiksuojama, o patys asmenys įtraukiami į Vidaus reikalų ministerijos sąrašus. Jų laukia du galimi scenarijai – priverstiniai darbai arba mobilizacija į kariuomenę. Tai ne tik rodo desperatišką režimo padėtį, bet ir kelia rimtų klausimų dėl valstybės kišimosi į privačią piliečių sferą.
Pasak žmogaus teisių gynėjų, tokie siūlymai griauna asmens laisvės principą. Net jei tai kol kas tik iniciatyva, jos pasirodymas viešojoje erdvėje rodo, kokiame ideologiniame kurse šiuo metu juda Rusijos valdžia, spaudimas piliečiams vis dažniau virsta atviru šantažu.
Nuo šauktinių trūkumo Kremlius mėgina slėptis po „patriotinės pareigos“ skraiste. Tuo pačiu metu siekiama išnaudoti migrantus iš Centrinės Azijos, siūlant jiems pilietybę mainais už tarnybą armijoje. Tačiau šie bandymai susiduria su nesėkminga integracijos politika.
Visuomenėje jau fiksuojamas augantis ksenofobijos lygis, o etninės mažumos dažnai paverčiamos paskutinės eilės kareiviais, siunčiami į pavojingiausias fronto linijas, kur žuvusiųjų statistika nuolat auga.
Dar viena kelis kartus žiniasklaidoje nuskambėjusi tendencija – nepilnamečių įtraukimas į karo pramonę. Ypač į dronų gamybos cechus. Tai iliustruoja, kiek toli režimas pasiryžęs eiti, kai pagrindiniai karo ištekliai ima sekti.
Vietoje to, kad spręstų problemą strategiškai, ieškodami būdų skatinti gimstamumą ar investuoti į švietimą, valdžia renkasi trumpalaikius, agresyvius sprendimus.
Visa ši situacija dar paaštrėja dėl to, kad šalies darbo rinka tiesiog tuštėja. Oficiali statistika rodo – šiuo metu Rusijoje trūksta apie 1,5 mln. darbuotojų. Ir tai tik pradžia. Iki 2030 metų šis skaičius gali pasiekti net 2,4 mln.
Didžiausias smūgis tenka statybų, pramonės ir infrastruktūros sektoriams. Net bendradarbiavimas su Šiaurės Korėja, kurioje darbo jėgos trūkumas ne kelia susirūpinimą, o tampa eksporto preke, nesprendžia esminių problemų.
Visa tai verčia susimąstyti, kiek ilgai Rusija galės tempti šią sistemą, kuri vis labiau primena gniuždantį spaustuvą tiek piliečiams, tiek visai valstybei? Jei asmeninis pasirinkimas turėti šeimą ar ne tampa baudžiamas, tuomet klausimas nebe apie kariuomenę ar demografiją.
Klausimas – kiek dar laisvi gali būti žmonės režime, kuriame net vienatvė laikoma nusikaltimu.
