Praėjo net 80 metų nuo tada, kai Japonijos naikintuvas „Teruzuki“ nugrimzdo į Ramiojo vandenyno gelmes. Šiandien, dėka kruopštaus mokslininkų darbo ir pažangių technologijų, karo laivo „wrakas“ pagaliau atrastas ir užfiksuotas.
Tai ne tik reikšmingas istorinis įvykis, bet ir simbolinis priminimas apie skaudžius Antrojo pasaulinio karo įvykius bei technologinės pažangos jėgą. „Teruzuki“, išvertus iš japonų kalbos, reiškia „šviečiantis mėnulis“. Šis karo laivas priklausė moderniai „Akizuki“ klasei ir buvo suprojektuotas kaip priešlėktuvinis naikintuvas.
Jo pagrindinis ginkluotės arsenalas sudarė aštuoni universalūs pabūklai, galėję efektyviai veikti tiek oro, tiek jūrinius taikinius. Dėl gerų techninių charakteristikų laivas buvo laikomas vienu pažangiausių savo klasėje. Tačiau jo likimas susiklostė tragiškai, jis spėjo dalyvauti tik keliuose mūšiuose.
Vos tik įstojęs į tarnybą 1942 metų rugpjūtį, „Teruzuki“ buvo išsiųstas į mūšio zoną netoli Gvadalkanalo salos, Saliamono salyno regione. Ten jis prisijungė prie Japonijos karinių pajėgų, vadovaujamų kontradmirolo Raizō Tanakos, žinomo dėl ryžtingo vadovavimo ir taktinio lankstumo. Laivo įgulai teko dalyvauti pavojingose tiekimo misijose, kuriose vyko nuolatinės susirėmimų su sąjungininkais.
Mirtinas susidūrimas mūšio lauke
1942 metų gruodžio dvyliktą dieną, vykdydamas konvojaus apsaugos užduotį, „Teruzuki“ pateko į amerikiečių puolimą. Laivą pasiekė torpedos, kurios pataikė į rufos sritį, sukeldamos galingą sprogimą ir greitą gaisrą. Nepaisant to, didžioji įgulos dalis, įskaitant kapitoną, sugebėjo išsigelbėti. Vis dėlto devyni jūreiviai žuvo ir laivas nuskendo kartu su dalimi įrangos.
Nors laivo žūties vieta buvo apytiksliai žinoma, jo tikslus buvimo taškas ilgus metus liko nepatvirtintas. Tai lėmė didelis gylis, atšiaurios sąlygos ir sudėtinga dugno topografija. Tačiau atkaklus tarptautinio tyrėjų komandos darbas pagaliau davė vaisių.
Rastas ir užfiksuotas karo istorijos liudininkas
Naujai atrastas „Teruzuki“ guli daugiau kaip aštuonių šimtų metrų gylyje. Jį aptikti padėjo pažangūs sonarai ir nuotoliniu būdu valdomi povandeniniai aparatai. Tyrėjai nustatė, kad laivo rufa, tai yra galinė dalis, atitrūkusi nuo pagrindinio korpuso ir nutolusi daugiau kaip du šimtus metrų. Tai rodo sprogimo stiprumą ir liudija apie intensyvią ataką.
Mokslininkus nustebino tai, kad net po tiek metų išliko nepažeistos priekinės pabūklų bokštelės. Jos vis dar nukreiptos į viršų, tarytum laukdamos kovos. Šis vaizdas sujaudino tyrimų komandą ir priminė, kad net technologijos negali visiškai sunaikinti istorijos pėdsakų.
Atradimas, vienijantis tautas
Ekspedicijos dalyviai pabrėžė ne tik istorinę, bet ir simbolinę šio radinio reikšmę. „Teruzuki“ buvo ne tik karo laivas, bet ir dalis epochos, kurioje tautos kovojo žiauriose kovose, o šiandien, bendradarbiauja taikos labui. Tyrimų komanda, sudaryta iš įvairių šalių atstovų, suvienijo pastangas tam, kad įamžintų praeitį ir parodytų, kaip žinios, pagarba ir technologijos gali suartinti buvusius priešininkus.
Geležinio Dugno sąsiauris yra mūšių kapinynas
Šis laivas yra tik vienas iš daugelio, kurie ilsisi vadinamojo Geležinio Dugno sąsiaurio dugne. Per vos pusę metų 1942 metais šiame regione nuskendo dešimtys karo ir transportinių laivų tiek iš Japonijos, tiek iš sąjungininkų pusės. Sąsiauris tapo vienu kruviniausių jūrinių mūšių centrų Ramiajame vandenyne.
Kartu su „Teruzuki“ jau atrasta daugiau nei dešimt Antrojo pasaulinio karo laivų, o tyrimų darbai toliau tęsiami. Mokslininkai tikisi, kad ateityje pavyks rasti dar daugiau laivų nuolaužų, kurios leis dar geriau suprasti jūrinių mūšių eigą ir istorijos vingius.
