Lietinga vasara gali sugadinti kai kurių žmonių atostogų planus, tačiau grybautojams ši drėgmė atneša džiaugsmą. Dėl gausaus lietaus miškuose susidarė puikios sąlygos grybams augti. Liepa ypač palanki grybavimui.
Šiuo metu ne tik gausu gerai pažįstamų baravykų ar voveraičių, bet ir kiek rečiau renkamų grybų, tokių kaip raudonviršiai ar žaliuokės. Vis dėlto grybautojai turėtų būti atsargūs – ne visi grybai yra valgomi, o kai kuriuos nesunkiai galima supainioti su pavojingais.
Ūmėdės yra grybai, kurie šiemet po lietaus auga ypač gausiai. Tai skanūs, tačiau dažnai nuvertinami grybai, kuriuos ne visi išdrįsta rinkti, nes daugumai jų išvaizda kelia abejonių. Spalvingos kepurėlės ir skirtingos formos gali suklaidinti net patyrusius grybautojus.
Kur rinkti umėdes ir kurios yra pačios skaniausios
Be voveraičių ar baravykų, Lietuvos miškuose taip pat galima rasti nemažai valgomų ūmedžių. Skaičiuojama, kad Europoje jų priskaičiuojama daugiau nei šimtas rūšių. Deja, ne visos yra valgomos. Kai kurios net nuodingos. Todėl būtina žinoti, ką dedate į savo pintinę.
Ūmedžių dažnai galima aptikti beržynuose, pušynuose ar vietose, kur auga mėlynės. Svarbu žinoti, kad pagal rūšį skiriasi jų augimo vietos. Pavyzdžiui, baltžalsvės dažniausiai aptinkamos po beržais, o saldokos greta mėlynių.
Tarp skaniausių valgymui tinkamų rūšių išskiriamos:
- melsvažalė ūmėdė – puikiai tinka marinuoti;
- blunkančioji ūmėdė – dažniau randamos spygliuočių miškuose, išskiriamas fermentas rusulinas, vartojamas sūrių gamyboje.;
- tikroji ūmėdė – pasižymi maloniu riešutiniu skoniu, vertingiausia ūmėdė;
- rausvoji ūmėdė – švelnaus skonio, malonios tekstūros;
- pelkinė ūmėdė – randamos spygliuočių miškuose, taip pat tinkamos vartoti;
- žalsvoji ūmėdė – vienos iš gardžiausių, pasižymi subtiliu aromatu.
Žaliosios dažnai laikomos skaniausiomis, tačiau jų jauni vaisiakūniai neretai supainiojami su žalsvąja musmire kuri yra itin pavojinga žmogaus sveikatai. Dėl to būtina rinkti grybus tik kartu su patyrusiais grybautojais, kurie žino, kaip atskirti valgomą nuo nuodingo grybo.
Galerija: Valgomos ūmėdės
Svarbu atkreipti dėmesį, kad žalsvas musmirių kotas turi vadinamąją makštį (liaudyje vadinamą „maišeliu“) bei žiedą ant koto, o ūmėdės šių požymių neturi. Taip pat ūmėdės kepurėlė lengvai lūžta, o musmirės išlieka tvirtesnės.
Kurios ūmėdės nevalgomos ir gali pakenkti
Ne visos ūmėdžių rūšys yra tinkamos vartoti. Tarp nuodingų arba stiprų nemalonų skonį turinčių ūmėdžių verta paminėti geltonkepurę ūmėdę (lot. Russula solaris), kurios kepurėlė būna ryškiai geltonos spalvos. Ši rūšis nėra tinkama maistui.
Taip pat grybautojai turėtų vengti kraujaspalvės ūmėdės (Russula sanguinea), kuri išsiskiria sodria raudona kepurėle, tačiau pasižymi labai aštriu, deginančiu skoniu ir netinkama vartoti.
Galerija: Nevalgomos ūmėdės
Pilkšvagelsvė ūmėdė (Russula fellea) taip pat nėra valgoma. Jos kepurėlė dažnai būna gelsvai pilka, o skonis – kartus, primenantis tulžį, todėl net ir nedidelis šio grybo kiekis gali sugadinti patiekalo skonį. Piktoji ūmėdė (Russula emetica) pasižymi ryškiai raudona kepurėle bei baltu kotu. Kaip sufleruoja jos pavadinimas, šis grybas gali sukelti pykinimą ir vėmimą, todėl taip pat netinka vartoti.
Grybaujant būtina prisiminti saugumo taisykles
Svarbiausia taisyklė miške – rinkti tik tuos grybus, kuriuos pažįstate. Jei kyla menkiausių abejonių dėl jų tinkamumo vartoti, geriau palikite juos ten, kur radote. Netinkamai atpažintas grybas gali sukelti sunkių apsinuodijimų, o kai kuriais atvejais net baigtis mirtimi.
Jeigu norima pradėti pažinti naujas rūšis, verta rinktis tik patyrusių grybautojų draugiją arba dalyvauti organizuojamuose mokymuose. Literatūra ir grybų atpažinimo vadovai taip pat gali būti naudingi, tačiau jokiu būdu negalima pasikliauti tik nuotraukomis iš interneto ar socialinių tinklų.
Renkant ūmėdes, būtina būti ypatingai atidiems. Tik taip galima būti tikriems, kad pintinėje – skanūs, o svarbiausia – saugūs vartoti grybai.
