Kosmosas vis dar išlieka viena paslaptingiausių ir pavojingiausių vietų, kuriose gali atsidurti žmogus. Nepaisant šiuolaikinių technologijų pažangos ir vis geresnio pasirengimo kosminėms misijoms, pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei išlieka daug. Todėl vis dažniau keliamas klausimas, kas iš tiesų nutiktų, jei astronautas mirtų būdamas kosminėje erdvėje?
Gyvenimas Žemėje mums atrodo savaime suprantamas. Turime atmosferą, deguonį, pastovią temperatūrą ir apsaugą nuo žalingos spinduliuotės. Tačiau vos palikus Žemės atmosferą, situacija kardinaliai pasikeičia. Kosmose žmogus atsiduria visiškai nepalankioje aplinkoje.
Ten nėra deguonies, slėgis artimas nuliui, o temperatūra gali svyruoti nuo itin aukštos iki itin žemos, priklausomai nuo to, ar kūnas yra apšviestas Saulės, ar yra šešėlyje.
Pavojingiausia, kad be specialios apsaugos žmogaus organizmas labai greitai reaguoja į šias sąlygas. Vos per kelias sekundes be deguonies ir tinkamos slėgio apsaugos žmogus netektų sąmonės. Organizme susidarantys garai ir dujos plėstųsi, sukeldamos rimtus pažeidimus audiniuose.
Plaučių alveolės galėtų plyšti, kraujotaka sutriktų, o širdies veikla labai greitai sustotų. Kūno skysčiai taip pat reaguotų į vakuumą, tai yra pradėtų virti, susidarytų burbuliukai kraujagyslėse, kas dar labiau apsunkintų organizmo veiklą.
Kūno likimas po mirties kosmose
Jeigu astronautas mirtų atviroje erdvėje, jo kūnas tiesiog pradėtų plūduriuoti orbitoje arba būtų išsaugotas kosminėje stotyje ar kapsulėje. Kūnas neužšaltų iš karto, nes šiluma vakuume sklinda labai lėtai. Šalčio poveikis būtų laipsniškas, o kūnas ilgainiui pradėtų džiūti dėl drėgmės praradimo, nes garai iš jo skysčių išsiskirtų į vakuumą.
Kūnas galėtų išlikti gana ilgai, ypač jei nepatektų į tiesioginę Saulės spinduliuotę. Tačiau jei jis ilgą laiką būtų veikiamas ultravioletinių spindulių, radiacijos ir temperatūrų kaitos, ilgainiui prasidėtų irimo procesai. Nors bakterijos kosmose negalėtų veikti kaip Žemėje, spinduliuotė ir fiziniai veiksniai vis tiek pamažu ardo audinius.
Istoriniai pavyzdžiai ir moksliniai svarstymai
Iki šiol vienintelis žinomas atvejis, kai astronautai mirė už Žemės atmosferos ribų, įvyko 1971 metais per Sovietų Sąjungos misiją „Sojuz 11“. Grįžtant į Žemę, netikėtai atsidarė nedidelis vožtuvas, ir įgulos kapsulėje įvyko staigi dekompresija. Visi trys įgulos nariai žuvo dėl uždusimo. Tai parodė, kaip trapi yra žmogaus gyvybė kosminėse sąlygose, net jei technika atrodo patikima.
Šiuo metu visos įgulos, vykstančios į kosmosą, yra kruopščiai apmokomos ir prižiūrimos, o stotys bei kapsulės turi numatytus protokolus galimos mirties atveju. Jei astronautas mirtų TKS ar erdvėlaivyje, jo kūnas, priklausomai nuo situacijos, galėtų būti grąžintas į Žemę, izoliuotas specialiame skyriuje arba, kraštutiniu atveju, išmestas į atvirą kosmosą, kad nesukeltų rizikos likusiai įgulai.
Etiniai ir praktiniai klausimai
Astronauto mirtis kelia ne tik mokslinių, bet ir etinių klausimų. Kaip elgtis su kūnu, jei nėra galimybių sugrįžti į Žemę? Ar leistina jį tiesiog paleisti į kosmosą? Ar turėtų būti numatyta speciali laidojimo procedūra? Šie klausimai šiuo metu dar neturi vienareikšmių atsakymų, bet tampa vis svarbesni planuojant ilgalaikes kosmines misijas, tokias kaip skrydžiai į Marsą ar gyvenvietės Mėnulyje.
Kosmosas yra stulbinanti, bet pavojinga erdvė. Žmogaus kūnas be tinkamos apsaugos joje neatlaikytų nė minutės, o mirtis ištiktų labai greitai. Mokslo bendruomenė vis dar ieško geriausių sprendimų, kaip elgtis tokiose situacijose. Tačiau jau dabar aišku, kad astronautų saugumas reikalauja ypatingo dėmesio ir pasirengimo net pačioms ekstremaliausioms aplinkybėms.
