Rusija pastaruoju metu aktyviai stengiasi formuoti nuosaikų ir tariamai taikų įvaizdį tarptautinėje erdvėje. Viešojoje komunikacijoje vis dažniau kartojama žinutė, kad Kremlius neturi jokių agresyvių ketinimų.
Pasak Rygos Stradinio universiteto dėstytojos ir Rytų Europos politikos tyrimų centro ekspertės Elinos Vrobļevskos, šis naratyvas nėra atsitiktinis. Tai strategiškai suformuota pozicija, siekiant užkirsti kelią tolesnei Vakarų konsolidacijai saugumo srityje.
E. Vrobļevska pabrėžia, kad viešojoje Rusijos erdvėje nuolat akcentuojama, jog NATO niekada negrėsė joks pavojus iš Rusijos pusės, esą Kremlius net neturi minčių pulti kurią nors iš Aljanso narių.
Šis teiginys dažnai kartojamas aukščiausio lygio pareigūnų, tiek užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo, tiek spaudos sekretoriaus Dmitrijaus Peskovo, tiek paties prezidento Vladimiro Putino.
Šalia šios žinutės Rusija taip pat mėgina diskredituoti Vakarų politinius sprendimus, aiškindama, kad bet kokie gynybos biudžetų augimai esą yra paremti melagingomis prielaidomis. Tvirtinama, kad Vakarai sąmoningai išpučia Rusijos grėsmės burbulą vien tam, kad galėtų didinti karines išlaidas ir pateisinti ginklavimąsi.
Tokia taktika yra seniai pažįstama Kremliaus metodika, kai, pasitelkus informaciją, siekiama sumenkinti priešininko veiksmų logiką ir sukelti visuomenėje abejonių. Pasak E. Vrobļevskos, šioje situacijoje svarbu suvokti, kad Rusijos kuriamas taikaus žaidėjo įvaizdis yra skirtas ne tiek išorinei auditorijai, kiek vidaus vartojimui.
Tai bandymas parodyti savo piliečiams, jog blogis slypi Vakaruose, o pati Rusija esanti neteisingai kaltinama dėl dalykų, kurių ji nei padarė, nei planavo. Tokia retorika leidžia išlaikyti vidaus konsensusą, užgožti ekonomines ir socialines problemas, taip pat mobilizuoti paramą valdžiai.
Ekspertė taip pat primena, kad būtent augantis grėsmės jausmas, kylantis dėl Rusijos veiksmų ir komunikacijos, yra vienas iš pagrindinių veiksnių, verčiančių Vakarų šalis stiprinti savo saugumo strategijas.
Tai nėra iš piršto laužti veiksmai, tai reakcija į realų ir tęstinį pavojų. Gynybos biudžetų augimas, NATO stiprinimas, kolektyvinio saugumo principų laikymasis, visa tai susiję su būtinybe pasirengti blogiausiam scenarijui, net jei Rusija tvirtina priešingai.
Nepaisant Kremliaus pastangų įtikinti pasaulį savo nekaltumu, pastarojo dešimtmečio įvykiai, nuo Krymo aneksijos iki plataus masto karo prieš Ukrainą, kalba patys už save. Tarptautinė bendruomenė jau išmoko nevertinti žodžių be konteksto, kur kas svarbiau, ką šalis daro, o ne ką ji sako. Ir šiuo požiūriu, Rusijos tikinimai apie taikius ketinimus vertinami vis atsargiau.
