Leonardo da Vinci piešinys „Vitruvijaus žmogus“ nuo seno laikomas ne tik meno šedevru, bet ir inžinerinės, filosofinės bei anatominės minties išraiška. Šis kūrinys atspindi renesanso epochos siekį suvokti žmogaus kūną kaip harmoningą visatos dalį. Tačiau visai neseniai, po daugiau kaip penkių šimtmečių, šį darbą naujai įvertino ne menotyrininkas ar matematikas, o… odontologas.
Londono stomatologas Rory Mac Sweeney pastebėjo tai, ko nepastebėjo daugybė kitų, tarp žmogaus kojų, centrinėje piešinio dalyje, galima įžvelgti subtiliai įkomponuotą lygiašonį trikampį.
Šis geometrinis elementas, anot jo, gali būti pagrindinė kompozicinė ašis, kuria da Vinci vadovavosi kurdamas šį nepaprastą darbą.
Neatsitiktinis sutapimas, Bonvilo trikampis
Pasak odontologo, trikampis ne tik estetiškai dera piešinyje, bet ir turi anatominę reikšmę. Jis labai primena vadinamąjį Bonvilo trikampį, žinomą odontologijoje. Šis trikampis formuojamas jungiant du taškus, kur apatinis žandikaulis jungiasi su kaukole, bei trečiąjį tašką ties apatinių kandžių centru. Toks trikampis yra esminis projektuojant dantų protezus ir vertinant žandikaulio judėjimo dinamiką.
Mac Sweeney nuomone, tai rodo, kad Leonardo da Vinci arba žinojo apie šias proporcijas, arba jas intuityviai jautė. Tokia simetrija, net ir nesant šiuolaikinėms žinioms apie dantų struktūrą, liudija apie nepaprastą da Vinci gebėjimą matyti žmogaus kūną kaip geometriškai tobulą visumą.
Proporcijos, kurios atspindi visatą
Trikampio įkomponavimas į „Vitruvijaus žmogų“ leidžia išgauti itin tikslų proporcijų santykį tarp kvadrato, kuriame įrašytas žmogaus kūnas, ir apskritimo, apimančio visą figūrą. Gautas santykis yra maždaug 1,64, beveik tiksliai atitinka taip vadinamą tetraedrinį santykį, kuris siekia 1,633. Šis matematinis ryšys dažnai pasitaiko gamtoje, pavyzdžiui, kristalų sandaroje ar tankiausiuose molekulių išsidėstymuose.
Tai dar kartą patvirtina da Vinci kaip mąstytojo genialumą, jis nesekė vien intuicija, bet veikė tarsi mokslininkas, naudodamas principus, kurie šiandien dar tik pradedami išsamiai suprasti.
Nuo meno iki mokslo, da Vinci kaip universalus genijus
Leonardo da Vinci vis dar išlieka viena paslaptingiausių figūrų Europos kultūros istorijoje. Jo darbai sujungė meną ir mokslą, estetiką ir tikslumą, vaizduotę ir logiką. Nors „Vitruvijaus žmogus“ dažniausiai aptariamas kaip meno kūrinys, vis daugiau tyrėjų pripažįsta jo reikšmę kaip matematinės ir anatominės analizės objekto.
Faktas, kad naujas žvilgsnis į šį kūrinį kilo iš odontologo pusės, tik patvirtina, jog mokslinis smalsumas gali slypėti bet kurioje srityje. Neretai didžiausi atradimai gimsta būtent ten, kur susikerta skirtingos disciplinos. Būtent toks buvo ir renesanso epochos požiūris į pasaulį, kad nėra ribos tarp meno, mokslo ir filosofijos.
Ar dar turime ko mokytis iš da Vinci?
Šis naujai aptiktas geometrinis motyvas leidžia manyti, kad da Vinci ne tik meistriškai perteikė žmogaus kūno grožį, bet ir užkodavo jame universalius dėsnius. Galbūt tai tik vienas iš daugelio dar neatskleistų aspektų, slypinčių jo darbuose.
„Vitruvijaus žmogus“ ir toliau liks įkvėpimo šaltiniu ne tik menininkams, bet ir gydytojams, matematikams bei visiems, kurie ieško tvarkos ir darnos pasaulyje. Rory Mac Sweeney atradimas, tai priminimas, kad į klasikinį paveldą verta žvelgti naujomis akimis. Kas žino, kiek dar neatskleistų paslapčių slepia senieji meistrai?
