Rusijos užsispyrimas ir agresyvūs tikslai Ukrainos atžvilgiu neblėsta, nepaisant visų patirtų nuostolių, nepasisekimų fronte bei vis mažėjančių resursų. Pasak „Financial Times“ analitikų, viena iš pagrindinių Maskvos užmačių ir toliau išlieka Odesa.
Tai strategiškai svarbus miestas, turintis gyvybiškai reikšmingą uostą. Užėmus Odesą, Ukraina būtų visiškai atkirsta nuo Juodosios jūros, o tai turėtų milžiniškas pasekmes ne tik karo eigai, bet ir visos valstybės ekonomikai bei jos išlikimui.
Vladimiras Putinas ne kartą viešai vadino Odesą rusišku miestu, taip formuodamas istorinės teisės naratyvą, kuriuo bando pagrįsti agresiją. Tokie pareiškimai nėra atsitiktiniai, jie formuoja tiek vidaus, tiek išorės auditorijai skirtą žinutę, kad Rusija turi teisę susigrąžinti šias teritorijas.
Šis propagandinis tonas pasikartoja nuo karo pradžios, tačiau dabar, kai Rusijos kariuomenė susiduria su vis didesniais logistinių ir žmogiškųjų išteklių iššūkiais, bet kokia pergalė, ypač tokio masto kaip Odesos užėmimas, galėtų būti pristatyta kaip strateginis lūžis.
Tuo metu Ukrainos galimybės tęsti pasipriešinimą priklauso nuo vakarietiškos pagalbos. Kaip pabrėžia ekspertai, jei Vakarai sulėtins ar sumažins karinės ir finansinės paramos teikimą, Ukrainos pajėgos bus priverstos riboti operacijų mastą, o tai padidins tikimybę, kad Rusija galės išlaikyti ir net išplėsti užgrobtas teritorijas.
Pastarieji mėnesiai jau rodo nerimą keliančią tendenciją – Ukrainos kariuomenė gina vis platesnį frontą, tačiau be modernių ginklų, amunicijos ir oro gynybos sistemų jų veiksmingumas silpnėja.
Odesos užėmimas turėtų ne tik karinę, bet ir psichologinę reikšmę. Tai neabejotinai paveiktų visuomenės dvasią, padidintų spaudimą Kijevui pradėti derybas iš silpnosios pozicijos ir galėtų pakenkti pasitikėjimui Vakarų ryžtu.
Tuo pačiu tai būtų geopolitinė pergalė Putinui – ženklas, kad Vakarų solidarumas nėra pakankamai stiprus, kad atremtų ilgalaikę ir brutalią agresiją.
Nors Rusijos ištekliai riboti, o kariuomenės vidinė padėtis nėra stabili, Kremlius vis dar vadovaujasi senąja strategija – spausti, laukti, ir tikėtis, kad priešininko jėgos palūš anksčiau. Šis metodas veikia tik tada, kai priešas lieka vienas.
Dėl to kiekvienas Vakarų šalių sprendimas remti arba neskirti pagalbos tampa ne tik taktiniu, bet ir strateginiu veiksniu, lemiančiu viso konflikto eigą. Ir kol pasaulis svarsto, Odesa vis dar lieka po Kremliaus taikikliu.
