Technologijų įmonės neieško efektyvumo – jos jo godžiai trokšta, ir jei dėl to reikia atsisveikinti su vadovais, kodėl gi ne? Prieš daugiau nei dvidešimt metų „Google“ ėmėsi tokio eksperimento – verslą vystyti be tradicinių vadovų. Eksperimentas – drąsus, bet turėjo baigtis, nes kai kurias funkcijas, sritis kol kas sunku patikėti automatizacijai ar pačioms komandoms.
Vis dėlto, pokyčių ir idėjų, kaip pasiekti maksimalų efektyvumą, netrūksta. Ypač, kai kalba pasisuka apie inžinerijos vadovus – žmones, kurie balansuoja tarp žmonių, procesų, technologijų ir kuriamo produkto. Ar verta ir ar išvis įmanoma jų atsisakyti?
Būti inžinerijos vadovu – tai būti vienu metu koučeriu, vadybininku, architektu ir produkto advokatu. Praleisk vieną kurią nors funkciją, ir visas darbo modelis gali subyrėti. Ne dėl to, kad DI kėsinasi atimti darbo vietą iš žmogaus – pats žmogus gali ją atiduoti. Tačiau panagrinėkime detaliau, kaip visa tai veikia.
Inžinerijos vadovas ugdo savo darbuotojus, juos motyvuoja, formuoja kaip asmenybes ir specialistus, padeda atsiskleisti jų talentams ir stiprina organizacijos kultūrą. Procesų dalis apima komandinį darbą, planavimą, komunikaciją, testavimą, mokymąsi ir kitus veiksmus, kurie leidžia komandai dirbti greitai, išlaikyti darbų kokybę ir mažinti chaoso apraiškas.
Technologijų srityje inžinerijos vadovas prižiūri techninius sprendimus, įrankius, architektūras, kuriomis pagrindžiamas konkretaus produkto kūrimas ir veikimas. Tai reiškia, jog jis turi užtikrinti, kad visi pasirinkimai atitiktų nagrinėjamos problematikos kontekstą, pavyzdžiui, įvertinti rizikas, priimti tiek trumpalaikius, tiek ilgalaikius geriausius sprendimus ir pan.
Galiausiai, šios srities vadovas yra atsakingas už galutinį kuriamo produkto funkcionalumą, t. y. klientui kuriamą naudą. Aiškiai sukuriama vertė, išsprendžiama problema, kuri palengvina produkto vartotojui gyvenimą, sukuria ir užtikrina vertę pačiai organizacijai – uždarbį.
Ar šiuolaikinis inžinerijos vadovas – kitoks?
Situaciją neišvengiamai keičia dirbtinis intelektas (DI), stimuliuojantis fundamentalius pokyčius ir vadovybės lygmeniu. Šiuolaikinis inžinerijos vadovas geba užtikrinti tų pačių sričių priežiūrą, tačiau skirtumai slypi ten, kaip ir kokiu efektyvumu tai atliekama.
Šiandieniniame verslo pasaulyje galima daug paprasčiau atrinkti tinkamus kandidatus, juos įvesti į komandą ir apmokyti. Darbuotojų ugdymo procesuose DI veikia kaip asmeninis treneris, ir ši technologija motyvuotam inžinieriui gali netgi labiau padėti nei tiesioginis vadovas. Tačiau tai reikalauja labai stiprios vidinės motyvacijos iš paties darbuotojo.
Galima ieškoti kokio nors įrankio, kuris padėtų surasti tos motyvacijos, padėtų darbuotojui suvokti savo atsakomybes. Jei visi būtų idealiai motyvuoti, atsakingi ir racionalūs, galbūt asmeniniam tobulėjimui vadovų net nereikėtų. Tačiau tokios komandos – tik utopija. Technologijos – tobulėja, bet jos vis dar nesugeba atkartoti žmonių emocijų, nuotaikų, jų pakilimų ir svyravimų – to, kas mus daro žmonėmis. Žmogiškasis ryšys, supratingumas, empatija – tai, ko algoritmai kol kas nepajėgia pakeisti.
Žmogus pozicijos neužleis, bet prisitaikyti turės
Tačiau be algoritmų toli nenueisime – nebent atgal. Vadovas, mokantis dirbti su DI – tai vadovas „ant steroidų“: spartesnis, efektyvesnis ir sunkiau pakeičiamas. Tie, kurie vengia pripažinti naują realybę, tampa stabdžiais efektyvioms, susiderinusioms, tobulėjančioms komandoms. Pavyzdžiui, DI gali pakeisti paprastesnius kasdienius procesus, kuriems anksčiau reikėdavo papildomų žmogiškųjų resursų, pavyzdžiui, kitų programuotojų. Dabar inžinerijos vadovas gali savarankiškai išsiaiškinti kuriamo kodo niuansus, laiku pastebėti netikslumus, sutrumpinant kelią iki klaidų ištaisymo.
Apskritai, DI įsigalėjimas keičia vadovėlinių užduočių atlikimą, užtikrinant savalaikį rezultatų siekimą ir jo valdymą. Šias, taip pat pirminio lygio užduotis galima perduoti naujausioms technologijoms. Tai nereiškia, kad DI atima darbo pozicijas iš šio lygio specialistų – jis jas tiesiog paspartina, kaip ir sudėtingesnius procesus. Tikiu, kad didžiausias iššūkis dirbtinio intelekto taikyme šiandien – gebėjimas suskaidyti sudėtingą užduotį į mažesnes, pakankamai paprastas, kurias jau ir dabar DI sprendimai gebėtų atlikti. Galima tikėtis ir to, kad vis intensyviau išnaudojama technologija evoliucionuos, o ir dabartines atsakomybes pakeis naujos.
Tačiau nederėtų visko generalizuoti: nors galimybių deleguoti DI tam tikrus darbus, kuriuos atlikdavo inžinieriai, programuotojai ir kiti specialistai, yra pakankamai, žmogiškojo kontakto tai nepakeis. Neabejoju, kad ateityje tikrai dominuos tobulesni inžineriai–„agentai“, kurie galės geriau nei dabar atlikti tam tikrus žmogiškus veiksmus, pavyzdžiui, įvertinti perduodamos informacijos kontekstą. Vis dėlto, laiko dar šiek tiek turime.
Vienas dalykas aiškus: inžinerijos vadovai, taip pat ir visi kiti lyderiai, neišvengiamai turi evoliucionuoti kartu su technologijomis. Tie vadovai, kurie mokosi greičiau, nei keičiasi technologijos, išliks. Visi kiti anksčiau ar vėliau save atpažins iš antraščių „DI atėmė darbo vietą iš dar vieno vadovo“.
