Kovos dūmai virš Izraelio ir Irano užgožia kitą, ne mažiau skaudų, karą, kuris tęsiasi jau trečius metus. Vakarų žvilgsniai, diplomatų kalbos ir svarbiausi lyderių susitikimai vis dažniau sukasi apie Artimuosius Rytus, o Ukraina lieka šešėlyje.
Tačiau Rusijos armija tuo pasinaudojo ir tyliai, bet užtikrintai spaudžia gilyn į Ukrainos teritoriją. Tarptautinės paramos stygius, NATO neryžtingumas ir JAV dėmesio nukreipimas nuo rytų fronto – visa tai sudaro puikų foną Kremliui siekti naujų pergalių.
Frontas liepsnoja, o Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, atrodo, lieka vienas. Kol jis bandė organizuoti pokalbius su Donaldu Trumpu G7 susitikime, šis, be didelio entuziazmo, išvyko anksčiau ir pasirinko Putino vaidmenį Artimųjų Rytų tarpininku.
Ukraina liko nuošalyje, o sprendimai, turintys lemti jos likimą, pradėti priiminėti be jos.
Diplomatinis atstūmimas
Kanadoje vykęs G7 susitikimas galėjo tapti dar vienu strateginiu žingsniu Ukrainos naudai. Tačiau taip nenutiko. Donaldo Trumpo prioritetas yra Artimieji Rytai. Į tai buvo įtrauktas net pats Vladimiras Putinas, o Zelenskis liko be planuoto susitikimo.
Tuo pačiu Trumpas ėmė abejoti naujomis sankcijomis Rusijai ir pareiškė, kad šiai derėtų grįžti į G8 formatą. Tai neabejotinai siunčia signalą – parama Ukrainai silpnėja net politiniame lygmenyje.
Situacija fronte – rekordinis Rusijos spaudimas
Pasak „The Wall Street Journal“, gegužės mėnesį rusai išplėtė kontroliuojamą teritoriją daugiau nei bet kada nuo invazijos pradžios. Kasdien užimama po 15–20 kilometrų.
Ukrainos gynybinės linijos, kai kur sukonstruotos tik iš spygliuotos vielos, trūkinėja. Maskva nebenori vien Krymo, Donbaso ar Zaporižios, dabar taikomasi į Sumų, Charkivo ir Dnipropetrovsko sritis.
Naujas puolimas ir išsekusi gynyba
Birželio puolimas yra tarsi koordinuota šturmo mašina. Tūkstančiai kruizinės raketos, bepiločių su optiniais laidais, tūkstančiai aviacinių bombų, o kai kurios jų sveria kelias tonas.
Ukrainos daliniai, pavyzdžiui, Torske, jau operaciniame apsupties žiede.
Kartu ir drastiškas ginklų tiekimo kritimas. Trūksta artilerijos, „Leopard 2“ tankų nuostoliai dar nekompensuoti. NATO generalinis sekretorius Markas Rytė neseniai sakė, kad Rusija pagamina tiek ginklų per tris mėnesius, kiek Aljansas – per metus.
Žmogiškieji resursai ir taktinės spragos
Kariuomenė išsekusi, ne tik technikos, bet ir karių trūksta. Tuo metu Rusijoje – mobilizacijos banga. Tūkstančiai savanorių veržiasi į kariuomenę dėl finansinių paskatų. Tarsi vyktų lenktynės, kas pirmas išnaudos paskutinį ginklą, paskutinį vyrą.
JAV irgi keičia kryptį – kai kurios oro gynybos sistemos, pavyzdžiui, „Vampire“, jau siunčiamos ne į Kijevą, o į Tel Avivą. Amerikos arsenalai retėja, o Kinijos grėsmė jau reikalauja resursų iš Ramiojo vandenyno.
Trys scenarijai: kas laukia Ukrainos?
- Vakarai atsibunda. Toks scenarijus numato radikalų lūžį. JAV ir sąjungininkai nutraukia taiką su Rusija ir siunčia visą reikalingą ginkluotę. Naujos sankcijos, ekonominė izoliacija, o Rusijos armija patiria spaudimą. Jei Maskva nesiryžta branduoliniam veiksmui, ji būtų priversta derėtis. Ukraina išsaugotų nepriklausomybę – net jei prarastų dalį teritorijos. Tikimybė: labai maža.
- Kremliaus triumfas. JAV pasitraukia, atsakomybę perleidžia Europai. Trumpas užmezga ryšius su Maskva – Arktis, Sibirą, Afrika tampa bendro intereso zonomis. Ukraina netenka strateginių pozicijų, demilitarizuota zona nustatoma palei Dnieprą, o valdžia – pakeičiama labiau prorusiška. Tikimybė: apie 35 proc.
- Užšaldytas karas – Ukrainos „amputacija“. Ukraina kovoja, bet silpsta. Rusai pamažu juda pirmyn, metų pabaigoje gali kristi Charkivas. Kyla spaudimas deryboms, bet jų baigtis – žinoma: teritorijų praradimas, demilitarizuota zona, status quo be taikos. Konfliktas užšaldomas kaip Korėjoje. Tikimybė: apie 65 proc.
