Nuo pat 1970 metų Marso šlaituose pastebimos tamsios juostos kėlė daug spėlionių. Iš pradžių manoma, kad tai gali būti sūriame vandenyje slystantys srautai, galimi gyvybės pėdsakai.
Tačiau nauji tyrimai rodo visiškai kitokią realybę, šias formas sukuria sausi dulkių nuošliaužos, suaktyvėjančios nuo vėjo, smūgių ar net paprasto akmens pasislinkimo.
Vienos keisčiausių šių juostų pastebimos netoli didžiausio Marso ugnikalnio Olympus Mons. Tamsios ir šviesios juostos dengia didelius šlaitų plotus, o jų detalūs vaizdai užfiksuoti Europos kosmoso agentūros „ExoMars“ orbitinio zondo kameros „CaSSIS“.
Šie reginiai jau dešimtmečius kelia nuostabą, atrodo, lyg kas būtų braukęs milžinišku šepečiu per Marso paviršių. Dar keisčiau tai, kad šios juostos atsiranda ir išnyksta be jokio aiškaus ritmo.
Vienos išblunka per kelis mėnesius, kitos išlieka daugelį metų, jų intensyvumas ir spalva kinta priklausomai nuo sezono.
Pradžia nuo „Viking“ misijos
Pirmosios juostų nuotraukos padarytos dar 1970 metais per NASA vykdytas „Viking“ misijas. Ilgos, siauros dėmės, besidriekiantys šlaitais šimtus metrų žemyn, paskatino diskusijas, ar tai galėtų būti vandens srautų pėdsakai?
Viena teorija ilgą laiką tvirtino, kad šias dėmes suformavo sūrus vanduo, jei taip, tai būtų reiškę, jog tam tikrose Marso vietose gali būti gyvybei tinkamos sąlygos, nepaisant atšiauraus šalčio.
Tačiau naujas tyrimas, paskelbtas žurnale „Nature Communication“s ir atliktas Berno bei Brauno universitetų mokslininkų, pateikia kitą versiją: tai ne vanduo.
Atsakymas – vėjas, dulkės ir gravitacija
Mokslininkai dabar teigia, kad šias juostas sukelia visiškai sausos dulkių nuošliaužos. Užuot tekėjęs sūrus vanduo, tai greičiau yra momentiniai, gravitacijos ar smūgio sukelti dulkių slydimai nuo stačių paviršių.
Tyrėjai išanalizavo daugiau nei 86 tūkstančius NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“ vaizdų naudodami dirbtinį intelektą. Gauta beveik pusė milijono duomenų taškų, o tai kol kas didžiausia tokio pobūdžio duomenų bazė.
Milžiniškas žemėlapis atskleidė dėsningumus
Duomenys parodė, kad šios „piršto formos“ dėmės labiausiai paplitusios šlaituose, kuriuos padengia smulkios dulkės. Dėmių formavimąsi gali paskatinti net menkiausi pokyčiai: krentantys akmenys, smūgiai nuo meteoroidų ar staigūs vėjo gūsiai, kurie sukuria vibracijas.
Tyrime naudotos ir „HiRISE“ bei „CaSSIS“ kameros, kurios leido stebėti, kaip šios struktūros keičiasi bėgant laikui. Taip gauti įrodymai, kad juostas formuoja sausas, o ne skystas medžiagas.
Tyrimai tęsiami – ieškoma atsakymų apie Marso praeitį
„ExoMars“ misija toliau tęsia paviršiaus ir atmosferos stebėjimus, siekdama suprasti Marso geologinę istoriją ir jo potencialų tinkamumą gyvybei praeityje.
Nors šios juostos dabar laikomos sausų procesų rezultatu, klausimas apie Marso vandens likimą ir galimas gyvybės apraiškas išlieka vienas svarbiausių tyrimų tikslų.
