Skamba tarsi iš fantastinio romano, bet tai – ne metafora. Mūsų kūnai iš tiesų skleidžia šviesą. Ne mistinę ar dvasiškai suprantamą, o visiškai fizinę, nors ir labai silpną.
Kanados fizikai iš Kalgario universiteto kartu su Nacionalinės mokslo tarybos specialistais sugebėjo užfiksuoti šį reiškinį. Vos įžiūrimą, tačiau realiai egzistuojantį biologinį švytėjimą, kuris baigiasi su paskutiniu atodūsiu.
Tyrimo metu stebėta, kaip šią vadinamąją itin silpną fotonų emisiją (angl. UPE – ultraweak photon emission) skleidžia gyvos pelės ir augalai. Vos tik organizmas miršta, fotonų kiekis krenta drastiškai – net jei temperatūra išlieka ta pati.
Šis švytėjimas matomas tik itin jautriomis CCD kameromis, bet užfiksuotas faktas – tikras: gyvas kūnas šviečia, negyvas – ne.
Pamirškite kalbas apie dvasias ar žmogaus sielos fotografavimą. Šviesos šaltinis – ne metafizinis, o biocheminis. Komandos tyrėjai teigia, kad ląstelės, patirdamos stresą ar žalą, gamina reaktyvias deguonies formas, pavyzdžiui, vandenilio peroksidą.
Šie junginiai inicijuoja chemines reakcijas, kurios trumpam sukuria padidėjusį energijos kiekį. Ši energija tuomet išspinduliuojama kaip fotonai, elementarios šviesos dalelės.
Toks efektas anksčiau buvo stebimas pavieniuose gyvūnų audiniuose, kaip jautukų širdyse ar bakterijų kolonijose, tačiau šįkart jis aptiktas visame organizme, gyvame ir mirštančiame.
Ar biologinis švytėjimas taps diagnostiniu įrankiu?
Tyrėjai mano, kad ateityje šis šviesos šaltinis galėtų padėti beinvaziškai vertinti audinių būklę, ar jos sveikos, patiria stresą, galbūt jau serga. Tai reikštų visiškai naują medicininės diagnostikos erą – neįprastą, bet išmatuojamą ir gana tikslią.
Kas žino, gal ateityje gydytojo kabinetuose atsiras šviesos detektoriai šalia stetoskopų? Augaluose atlikti eksperimentai taip pat buvo iškalbingi, jų lapų dalys, kurios buvo pažeistos, švietė ryškiau nei sveikos vietos.
Kitaip tariant, organizmo reakciją į žalą galima tiesiogine prasme matyti, nors dar ir ne plika akimi. Tai, ką parodė eksperimentas, glumina ir žavi. Pasirodo, kad gyvybė šviečia. Kol kūnas gyvas, jis spinduliuoja fotonus. Mirus – šviesa užgęsta.
Tai ne šamanų įžvalgos ar poetiški aprašymai, o gryna mokslinė stebėsena. Tad kai kalbama apie gyvenimo kibirkštį, šįkart tai nėra tik gražus posakis. Mes visi, būdami gyvi, šviečiame. Tyliai, nematomai, bet tikrai.
Ir galbūt, kai ateityje medicinos pasaulis pasieks naują lygį, gydytojai galės nustatyti ne tik, ar kūnas veikia, bet ir kokios šviesos jame dar likę.
Kol kas belieka stebėtis, kad net mūsų fiziologija, pasirodo, šiek tiek artima žvaigždėms.
