Daugelyje miestų ir miestelių gyventojai vis dažniau pastebi – visai netoli namų buvęs bankomatas tiesiog dingo. Kartais jis „laikinai neveikia“, vėliau nelieka net ženklų, kad jame kada nors buvo galima išsiimti pinigų.
Bankai tuo metu giriasi modernizacija, investicijomis į skaitmenines paslaugas ir augančiu el. bankininkystės naudojimu. Tačiau realybė ne visiems tokia patogi. Vyresnio amžiaus žmonės, kaimo vietovių gyventojai, smulkūs verslininkai ir tie, kurie vis dar pageidauja grynųjų pinigų – dažnai lieka nuskriaustieji.
Jiems kelionė iki artimiausio veikiančio bankomato tampa papildomu rūpesčiu, o kartais net išlaidomis. Ypač jei reikia nuvykti į kitą miestelį ar net miestą. Nors skundai ir pasipiktinimas girdimi jau ne pirmus metus, kai kurie bankai toliau mažina bankomatų tinklus.
Kodėl taip daroma net ir nepaisant visuomenės nepasitenkinimo? Atsakymas slypi ne tik ekonomikoje, bet ir skirtinguose požiūriuose į paslaugų prieinamumą.
Skaitmenizavimas patogi ne visiems
Bankai dažnai pabrėžia, kad didžioji dalis jų klientų jau naudojasi elektroninėmis paslaugomis – el. bankininkyste, mobiliomis programėlėmis ar bekontakčiais mokėjimo būdais. Tai tikra tiesa, jaunoji karta ir didesnių miestų gyventojai šias priemones priima be didesnių problemų. Tačiau ši pažanga ne visiems prieinama vienodai.
Statistika rodo, kad net apie 20 proc. Lietuvos gyventojų vis dar reguliariai naudoja grynuosius pinigus. Tai ne tik vyresnio amžiaus žmonės, kai kuriuose sektoriuose, ypač smulkiajame versle ar paslaugų srityje, grynieji vis dar yra patogesnis ir lankstesnis atsiskaitymo būdas.
Jų svarba išlieka ir tuo atveju, jei nenumatytai dingsta internetas ar įvyksta techninis gedimas. Skaitmenizavimo tempas dažnai neatitinka realaus gyvenimo, ypač regionuose. Jei gyventojas neturi išmaniojo telefono ar negeba naudotis mobiliąja programėle, bet jam reikia išsiimti pensiją ar grynuosius vaistinėje, jis susiduria su problema, kurią bankai retai sprendžia individualiai.
Bankomatų priežiūra kainuoja
Nors iš vartotojo perspektyvos bankomatas atrodo paprastas įrenginys, jį išlaikyti ir valdyti yra ganėtinai brangu. Reikia užtikrinti apsaugą, reguliariai pildyti grynaisiais, prižiūrėti programinę įrangą, remontuoti, kai prireikia. Be to, kai kuriose vietose bankomatų naudojimas smarkiai sumažėjęs – tai rodo ne tik bankai, bet ir nepriklausomi tyrimai.
Bankai vis dažniau renkasi koncentruotis tik į pelningesnius taškus, dažniausiai didesnius miestus ar prekybos centrus, kur lankomumas užtikrintas. Kitose vietovėse sprendžiama, jei bankomatas naudojamas retai – jį išlaikyti ekonomiškai neapsimoka.
Tokia logika remiasi daugelis finansinių institucijų, ypač tų, kurios akcininkams turi rodyti aiškų pelningumo augimą. Deja, ši pelno logika dažnai ignoruoja socialinę atsakomybę. Gyventojai, kurie netenka prieigos prie grynųjų pinigų, turi ieškoti alternatyvų, kartais net rinktis kitą banką, jei šis turi geresnį prieinamumą.
Vienas bankomatas trims bankams?
Reaguodami į mažėjančių bankomatų keliamą nepasitenkinimą, bankai vis dažniau dalijasi infrastruktūra. Įdiegiamos vadinamosios bendrosios bankomatų sistemos, kai vienas aparatas aptarnauja kelių skirtingų bankų klientus.
Tai padeda išlaikyti bent minimalią prieigą tose vietovėse, kur bankų interesai nesutampa. Vis dėlto tokia praktika taip pat turi trūkumų. Bendri bankomatai ne visada leidžia atlikti pilną operacijų spektrą, kartais taikomi didesni mokesčiai, o atsakomybė už aptarnavimą tampa labiau išskydusi.
Be to, tokie bankomatai dažnai veikia tik pagrindiniuose taškuose, pavyzdžiui, seniūnijose ar centriniuose prekybos centruose, o mažesni rajonai ir toliau lieka be jokios prieigos.
Kita problema yra klientų informavimas. Ne visi gyventojai supranta, kad tam tikrame bankomate jie gali naudotis savo banko paslaugomis. Trūksta aiškios komunikacijos, iškabinimų, o neretai ir darbuotojų, kurie paaiškintų pasikeitimus.
Ar valstybė turėtų įsikišti?
Finansų sektoriaus ekspertai vis dažniau kelia klausimą, ar bankomatų tinklo išlaikymas neturėtų tapti dalinai reguliuojamu klausimu, panašiai kaip pašto ar gydymo įstaigų tinklas. Juk tai yra pagrindinė paslauga, svarbi kasdieniam gyvenimui, o socialinė atskirtis gali gilėti, jei didelė dalis gyventojų bus palikta nuošalyje.
Kai kurios valstybės jau svarsto apie paramos mechanizmus, skatinant bankus diegti mobilius bankomatus, kurie atvyksta į atokesnes vietoves pagal grafiką. Taip pat aptariamos alternatyvos, kaip pavyzdžiui, galimybė išsiimti pinigų prekybos vietose, vaistinėse ar net savivaldybių patalpose.
Šiuo metu Lietuvoje diskusijos dar tik įsibėgėja. Tačiau jeigu bankai ir toliau mažins bankomatų tinklą, tikėtina, kad valstybės įsikišimas taps neišvengiamas kaip būtina priemonė užtikrinti bent bazinį finansinį prieinamumą visiems gyventojams.
